Šie rūmai gal ir nenukonkuruotų gerokai seniau statytos Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, bet 1903 m. žmonės buvo taip gerai įgudę dėlioti raudonas plytas, kad net ir šiandien žvelgiant į rūmus trumpam atsilupa žandikaulis. Virtuali ekskursija po nepelnytai primirštą dvarą ir jo iki šiol plačiau neaprašytą istoriją.
Dvaro istorija – sunkiai įmenama mįslė. Iš pradžių atrodė, kad istorinių faktų neužtektų net mokykliniam referatui, bet dabar jau galiu džiaugtis, kad klydau. Žinoma, kad dvaro sodyba šioje vietoje ėmė kurtis XVIII a. pabaigoje. Pirmiausia ji priklausė dvarininkui Mikalojui Petravičiui. Jo asmenybės faktai slypi istorijos migloje. 1780 metais šio dvarininko lėšomis buvo pradėta statyti Žarėnų bažnyčia. Po septynerių metų bažnyčia įteisinta. Pagal vienintelį fundatorių jai suteiktas Šv. Mikalojaus vardas, įkurta Žarėnų Latvelių Šv. Mikalojaus parapija.
Pasak Žarėnų kaimo bendruomenės pirmininko (2007 m.) Stepono Skėrio, praeityje Žarėnai buvo ten, kur dabar Raudondvario kaimas. Dabartinių Žarėnų vietoje plytėjo Paliesių dvaro žemės. Dvarininkas Petravičius šią vietą pavadino Žarėnais Latveliais.
Paskutinieji Paliesius valdė dvarininkai Liutikai. Paliesių dvaro savininkas Stanislovas Bonifacas Liutikas (1846–1919) mokėsi Anglijoje jūreivystės koledže, Varšuvoje baigė inžinerijos mokslus, dirbo Liepojos uoste inžinieriumi prie garlaivių. Paliesių dvarą valdė nuo 1880 m. Dvare ūkininkavo pažangiai: iš Liepojos atsivežė tų laikų naujovę dvivagį plūgą, iš Danijos parsivežė ir užveisė žalųjų karvių bandą. Pasakojama, kad 1919 m. jis netikėtai mirė nuo širdies sutrikimo, kai bolševikai išsivedė geriausius jo arklius.
Neogotikiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1903 metais.
Kitu Žarėnų (Paliesių) dvaro savininku, panašu, tapo Boleslovas Liutikas (1884–1970, gimė Žarėnuose, palaidotas Mendozoje, Argentina). Jis buvo baigęs Lvovo politechnikos universitetą, dirbo inžinieriumi gamyklose Charkovo gubernijoje. 1919 m. grįžo į Lietuvą, tapo įvairių lenkų organizacijų iniciatoriumi ir aktyviu dalyviu. 1923 ir 1926 m. buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, priklausė Lenkų frakcijai. 1944 m. artėjant sovietinei armijai Boleslovas Liutikas pasitraukė į Vakarų Europą, iš ten į Argentiną.
Liutikų palikuonys, atgavus nepriklausomybę, atsiėmė protėvių valdas. Semaškos dvarų enciklopedija nurodo, kad dabar dvarą valdo UAB „Liagro“. Pagal viešus duomenis, panašu, kad veiklos ji nebevykdo, darbuotojų įmonėje nėra. 2017 m. įmonei priklausė ilgalaikio turto už beveik 0,5 mln. eurų.
Žarėnų miestelyje yra išlikęs dvarui priklausęs medinis, skiedromis dengtas vėjo malūnas. Jis veikė iki 1960 m. Visą tą laiką girnas suko vėjas. Malūno vidaus įrenginiai nebuvo išardyti. 1999 m. svajota malūną rekonstruoti, jame įrengti muziejų ir kultūros centrą vietos bendruomenei, tačiau tai taip ir liko neįgyvendinta vizija.
Apsilankiau čia nieko nesitikėdamas, šiek tiek pavargęs po intensyvaus fizinio krūvio – bekelės motociklų varžybų Šiauliuose. Iš pirmo žvilgsnio aklinai užkalti langai nieko gero nežadėjo, bet pirmas įspūdis neretai būna klaidingas. Taip pat galvojau ir prieš rašydamas šį straipsnį – paruošiu nuotraukas, kažką išpešiu iš dvarų enciklopedijos, bet štai jau tiek prirašiau ir dar ne pabaiga.
Iš šios pusės rūmai – dviaukščiai, fasadas nesimetriškas. Šiek tiek primena puošnią carinių laikų geležinkelio stotį. Virš centrinio portalo buvo erdvus lengvos konstrukcijos balkonas. Dalis metalinių sijų dingo (buvo pavogtos ar panaudotos „prie ūkio“). Išėjimas į balkoną užmūrytas silikatinėmis plytomis. Neliko ir vėjarodės ant frontono, matomos tiek S. Keparučio nuotraukoje, tiek A. E. Paslaičio piešinyje.
Nuoširdžiai tikiu, kad trys greta viena kitos į vakarus nuo rūmų augančios aukštos senos pušys turi kažkokią simbolinę reikšmę. Tačiau kokią, galiu tik spėlioti.
Tokiu pačiu kampu, tik bet trijų pušų ir trikojo stulpo dvaro rūmus 1996 metais nupiešė architektas Arūnas Eduardas Paslaitis. Tai ne pavienis jo darbas. Daugiau įspūdingų ir man labai artimo stiliaus šio autoriaus kūrinių galima pamatyti virtualioje parodoje. Keletą dešimtmečių kurti darbai surinkti Lietuvos Nacionalinio muziejaus leidyklos 2020 m. išleistame 432 puslapių albume „Dvarų keliais. Architekto Arūno Eduardo Paslaičio Lietuvos dvarų piešiniai“.
Nuostabą kelia gerokai ramesnis ir jau ryškiai simetriškas šiaurinis rūmų fasadas. Šlaitinis stogas gudriai paslepia antrąjį aukštą. Susidaro iliuzija, ar bokštas – rūmų dalis, ar stovi atokiau. Centrinę dalį puošia atikas. Neišliko tambūrą atkartojantis medinis prieangis po balkonu, matomas antroje S. Keparučio nuotraukoje. Antro aukšto balkonas gerokai mažesnis. Į šiaurinį fasadą stačiu kampu atsiremia brandžių liepų alėjos ašis. Šioje pusėje, rūmų pavėsyje ramybe galėjo mėgautis dvarininkai.
Po priestatu yra įėjimas į rūsį, kuris įrengtas tik po rytine rūmų dalimi. Po vakarine rūmų dalimi rūsio nėra, tačiau čia tarp grindų ir grunto yra ertmė su numatyta galimybe į ją patekti. Galbūt tai rūmų šildymo sistemos dalis. Rūsyje nefotografavau, tik pasilabinau su vietiniu gyventoju – mažu mielu šikšnosparniu.
Užeikime į vidų.
Neturiu jokių žinių ar puošnios koklių krosnys buvo pavogtos, ar išgabentos į saugesnę vietą. Aišku tik tiek, kad jų čia seniai nebėra. Labai gaila.
Dvaro sodyboje greta rūmų stovėjo gražus dviejų aukštų su įvažiuojamu pusrūsiu svirnas. 2002 metais sudegė dalis svirno. Bandoma jį atstatyti, tačiau mano apsilankymo metu 2021 metų rudenį jokie darbai nevyko ir panašu, jau kuris laikas nevyksta. Tiesa, ir plika akimi matosi, kad svirnas atstatomas naudojant autentiškai artimą technologiją, konstrukcijoms naudojant rankomis tašytus rąstus.
Rūmų būklė bloga, kai kur nori įgriūti grindys, kai kur – lubos. Tik dėl pakankamai sandaraus stogo būklė nedaug pablogėjo per kelis pastaruosius dešimtmečius. Laikas parodys kokia ateitis laukia šios ypatingos vietos.
Informacijos šaltiniai:
- „Žarėnų parapija sulaukė 220-ojo gimtadienio“, skrastas.lt
- Šiaulių „Aušros“ muziejus
- Virtuali duomenų bazė „Lietuvos malūnai“
- I. Semaškaitė, A. Semaška „Lietuvos dvarų enciklopedija“
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
