Tahkuna. Artilerijos baterija Nr. 26

Autorius:
Kategorija: Estija

Neseniai pastebėjau, kad Matricoje egzistuoja milžiniška spraga. Atrodo, liko vos kelios neaplankytos artilerijos baterijos estiškame Monzundo archipelage, o dar nesu aprašęs nė vienos! Skubu taisyti klaidą. Pradedu nuo pačios šiauriausios Hiiumaa saloje esančios, puikiai išsilaikiusios ir antrąjį pasaulinį karą menančios artilerijos baterijos.

Kaip įprasta, pirmiausia trumpas istorinis įvadas į tai, kur čia ir kas čia.

Tahkuna pusiasalis, Hiiumaa, Estija

Tahkuna pusiasalis – garantuotai tankiausiai prikimštas kariniais ir istoriniais objektais visoje Hiiumaa (Hyjuma, švediškai – Dago). Čia gerai pašniukštinėję aptiksime tiek pirmojo, tiek antrojo pasaulinių karų pakrantės gynybos baterijų, priešlėktuvinių baterijų pozicijų, mobilių artilerijos baterijų, karinių bazių, geležinkelio pylimų, kulkosvaidžių lizdų, tranšėjų, Šaltojo karo pakrantės apsaugos postų, stebėjimo bokštą, radaro kalvą ir t.t.. O taip!

Tahkuna pusiasalis, 1922 m. Nuardytas 12-os colių pabūklo įrenginys

Viduramžiais Hyjumoje nieko ypatingo fortifikacijos prasme nevyko. Išliko tik pora bažnytėlių su šaudymo angomis. Carinės okupacijos metu taip pat nematyta poreikio įrenginėti kažkokius įtvirtinimus. Pakrantės apsaugos baterijų statyba Hijumoje prasidėjo tik 1915 metais, įsibėgėjus grandiozinėms Suomijos įlankos gynybinių įtvirtinimų statyboms. 750 mm siaurojo geležinkelio garvežys važinėjęs maršrutu Lehtma-Tahkuna mažai svieto mačiusiems vietiniams gyventojams buvo technologijų stebuklas. Beje, geležinkelio tinklas buvo gerai išvystytas, nes dėl lygios sausos ir smėlingos žemės nereikėjo statyti aukštų pylimų. Tačiau dėl tos pačios priežasties dabar sudėtinga arba nebeįmanoma atsekti visų senųjų linijų. Tuo pačiu buvo įrengtos kareivinės, namai karininkams, valgyklos, elektrinė, arklidės, sandėliai bei komunikacijų linijos. 1917 spalį įsiveržus vokiečiams, dalis statybų liko nebaigtos, o dauguma jau pastatytų objektų – sunaikinti. Ankstyvais 1920-ais 12 colių pabūklų vamzdžiai buvo išgabenti į Naissaar salą, visa kita – išardyta į metalo laužą. Mišku netruko apaugti geležinkelio linijos, artilerijos pabūklų pozicijos.

Dievinu žemėlapius! Todėl, remdamasis Rygoje gyvenančio istoriko, publicisto Jurijaus Melkonovo schema, su pasimėgavimu perpiešiau stacionarios pakrantės artilerijos situacinį žemėlapį, kuris atspindi 1941-uosius metus. Raudonai pažymėjau temos ašį – Tahkuna bateriją Nr. 26.

Baltijos rajono pakrantės artilerijos baterijos, 1941 m. situacija

1939-ais į salą sugrįžo kariškiai, tik šįkart jau sovietų. Nedelsiant buvo atkurtas siaurasis geležinkelis nuo Lehtma uosto į Tahkuna. Prasidėjo intensyvios dviejų artilerijos baterijų statybos: 180 mm Kukeraboje ir 130 mm netoli švyturio. 1941 birželio 22 dieną įsiplieskęs karas statybas sustabdė. 1942–1943 saloje šeimininkavę vokiečiai išsivežė viską, ką buvo įmanoma panaudoti. Pasibaigus karui 180 mm baterija buvo rekonstruota, o 130 mm veikė iki pat 60-ųjų. Tuo metu, išformavus Kärdla pulką, Löimastu karinė bazė buvo apleista. Vienintelis veikiantis objektas buvo jūros stebėjimo ir komunikacijų postas dabartinio karo muziejaus vietoje. 1985 metais Löimastu įkurta radaro stotis žemai skrendančioms raketoms aptikti. Pastatytos naujos kareivinės su valgykla ir karininkų namai, naujoms reikmėms pritaikyti ir keli 1940-ųjų karinės bazės pastatai.
1993 metais, išsikrausčius sovietų kariuomenės daliniams, kariniai objektai tapo prieinami kiekvienam. Iki 2005-ųjų Kärdla poste budėjo Estijos pasieniečių pajėgos.

Tahkuna 130 mm pakrantės artilerijos baterija Nr. 26 (1941-1960)

130 mm baterija Tahkuna pusiasalyje architektūriniu atžvilgiu panaši į salos pietuose esančią Tohvri (Nr. 44) bateriją. Tokių netrūksta ir Latvijos pakrantėse: Nr. 23 bei Nr. 27 Liepojoje, Nr. 46 Ventspilyje, Nr. 133 Lužnoje. Baterijos statybos prasidėjo 1939 metų spalio 23 d. Ant gelžbetonio paviršių likę įspaudai, žymintys statybų pabaigos datą 20/IV 1941. Nors baterija nėra unikali, ji iš anksčiau statytų išsiskyrė neįprasta architektūra ir puikiai išvystyta infrastruktūra – viso buvo pastatyta virš 20 statinių. Tuo metu baterija buvo apginkluota keturiais 130 mm B-13 pabūklais. Su šarvu toks pabūklas sveria 12,8 tonas, jam aptarnauti reikalinga 11 žmonių įgula. Maksimalus apšaudymo nuotolis – iki 25 km. Baterijos įgulą sudarė 151 jūrininkas ir 9 karininkai.

Vietovės schema leis geriau įsivaizduoti tiek objektų išdėstymą erdvėje, tiek tai, kad baterija nėra vien pabūklų pozicijos. Tai – puikiai suderinta sistema, savarankiškas darniai veikiantis organizmas.

Tahkuna baterijos Nr. 26 schema

1–4 – pabūklų įtvirtinimai, 5 – ugnies kontrolės bokštas, 6 – komandinis punktas, 7–8 – amunicijos sandėliai, 9 – slėptuvė, 10 – katilinė, 11–12 rezervuarai, 13 – siurblinė, 14 – vamzdynai, kabeliai, 15 – elektrinė, 16 – papildomas statinys, 17 – apsaugos postas, 18 – memorialinė siena, stovėjimo aikštelė, 19 – kulkosvaidžio bunkeris, 20 – geležinkelio linija.

Karo metu gelžbetonio įtvirtinimai praktiškai nenukentėjo. 1944 metų spalį grįžę sovietų kariškiai nerado tik vieno pabūklo. 60-aisiais, kuomet buvo iššautas paskutinis šūvis, čia stovėjo visi keturi pabūklai. Kol baterija veikė, paskutinis kelio kilometras, vedantis iki švyturio, buvo užtvertas ir saugomas. Ši atkarpa nenurodoma ir 1959 metų topografiniuose žemėlapiuose.

Įdomu tai, kad ugnies kontrolės bokštas prie komandinio punkto buvo pastatytas tik 1950-aisiais. Išformavus bateriją, bokštą perėmė pasieniečiai, kuriems iš čia buvo patogu stebėti objektus jūroje. Tačiau laikui bėgant atsirado problema – miškas peraugo bokštą ir teko suręsti papildomą aukštą. Šildymui buvo įrengta krosnelė, kai „baterijos laikais“ visi pastatai turėjo nuosavą veikiantį centrinį šildymą.

Baterija Nr. 26 šiandien (fiksuota 2021-10-03)

Prie baterijos atsibeldžiau giedrą ir vėsią spalio naktį. Mėnulio danguje nebuvo, tik tūkstančiai mūsų galaktikos saulių leido tamsoje įžvelgti tylios pakrantės siluetus. Miego nesinorėjo, tad nutariau pasivaikščioti prie Tahkuna pusiasalio smaigalyje esančio švyturio.

Tahkuna švyturys

Astrofotografija – ne mano sritis. Vienintelis traukiantis dalykas joje, tai buvimas toli nuo miesto šviesų ir visiška nakties tyla.

Naktis. Tahkuna. Paukščių tako galaktika

Artilerijos įtvirtinimų naktį nutariau netyrinėti. Sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Bet jei sprendimą priėmiau vakare, tai nesuprantu, ar gerai padariau ar ne. Na, nesvarbu. Iš pat ryto, po košės ir kavos ritualo, ėmiausi to, ką mėgstu labiausiai – vaikštinėti, ieškoti ir fotografuoti.

Pirmasis artilerijos blokas (1) iš paukščio skrydžio

Jei plane viskas atrodo kaip ant delno, tai realybėje tiek iš oro, tiek ant žemės matosi pakankamai nedaug. Iš tokios nuotraukos galvoje nusipiešti paveikslą sunkoka, tad griebiau tušą ir persibraižiau seną vokišką artilerijos bloko schemą bei skerspjūvį. Tai labiau eskizas, nei tikslus brėžinys, bet tikrai padės susiorientuoti.

B-13 artilerijos bloko schema

1 – įėjimas, 2 – tambūras, 3 – techninė patalpa, ventiliacijos, šildymo įrengimai, 4 – parako užtaisų sandėlis, 5 – kovinių užtaisų sandėlis, 6 – užtaisų perdavimo į pabūklo kiemelį patalpa, 7 – pabūklo kiemelis, 8 – pabūklo pozicija, tvirtinimo žiedas, 9 – priedanga įgulai, 10 – laikino amunicijos saugojimo nišos.

Ketvirtojo artilerijos bloko vaizdas nuo žemės

Reiktų žinoti, kad anuomet pusiasalis nebuvo taip tankiai apaugęs mišku. Baterijos pozicijos slėpėsi tarp neaukštų kadagių smėlėtoje plynėje.

Ketvirtojo artilerijos bloko pabūklo kiemelis
Ketvirtojo artilerijos bloko pabūklo kiemelis

Kaip tiksliai buvo maskuojami Tahkuna baterijos pabūklai pasakyti sunku. Mažai tikėtina, kad pabūklas stovėjo atvirai matomas kaip šioje 1942 metų nuotraukoje.

1942 m. vokiečių kariai prie užgrobto artilerijos įrenginio B-13

Greičiausia artilerijos įrenginys turėjo tokį skėtį su maskuojamuoju tinklu, kokį teko matyti baterijoje Nr. 31 Helio nerijoje Lenkijoje.

Artilerijos baterija Nr.31 Helio nerijoje

Apie artilerijos įrenginį B-13 būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Įrenginys, kurio pagrindas – 130 mm pabūklas, buvo plačiai naudojamas tiek laivyne, tiek stacionariose artilerijos baterijose, ant laikinų pagrindų ir t.t.

Pabūklo tvirtinimo žiedas
Amunicijos perdavimo iš kazematuoto sandėlio įrengimai

Į pabūklo kiemelį užtaisai buvo perduodami specialiu vamzdžiu iš greta pastatyto bunkerio – amunicijos saugyklos. Kiekvienas artilerijos blokas turėjo savo amunicijos saugyklą. Užtaisai iščiuoždavo ant specialaus latako. Matosi, kad latako šonai buvo padengti kažkokia minkšta medžiaga, galbūt guma ar oda.

Amunicijos perdavimo iš kazematuoto sandėlio įrengimas

Dalis amunicijos kovinėje parengtyje keliaudavo į kiemelio šonuose įrengtas laikinas saugyklas su šarvuotomis durimis. Apšaudymo atveju jos būtų uždaromos, o įgula slėptųsi jai skirtoje priedangoje. Visa tai galima atlikti per keletą sekundžių.

Laikinos amunicijos saugyklos turėjo šarvuotas duris
Priedanga pabūklą aptarnaujančiai įgulai
Priedangos gale – nedidelė patalpa. Panašu į laikiklius suslėgtų dujų rezervuarams
Šią patalpą antrame artilerijos bloke pasieniečiai naudojo kaip ginklų saugyklą

Būtų klaidinga manyti, kad artilerijos blokas veikė tik mechaninės energijos dėka. Baterija buvo elektrifikuota, turėjo savo elektrinę, kazematai šildomi ir apšviesti. Atskiri objektai turėjo ryšį su komandiniu punktu.

Baterija buvo moderni, elektrifikuota
Pabūklo kiemelio vaizdas iš priedangos

Į amunicijos saugyklą artilerijos bloke galima patekti per du įėjimus, kurie sujungti į vientisą U formos tunelį (1). Kodėl? Tai senas išradimas, taikytas dar statant fortus XX a. pradžioje. Artilerijos apšaudymo metu sviediniui sprogus ant ar greta vieno iš įėjimų, smūgio banga niekaip nepakenks nei saugyklos kazematams, nei šavuotoms durims – slėgis tiesiog apeis ratu.

Įėjimas į amunicijos saugyklą artilerijos bloke
Vidines patalpas saugo masyvios metalinės durys (1)

Latvijoje turbūt nebėra taip gerai išlikusios 130 mm baterijos. Čia dar rasime ir priešgaisrinius vamzdžius, ir net ritę gesinimo šlangai suvynioti. Duris taip pat. Metalo vagims čia taikomos griežtos nuobaudos. Nors buvo metas, kuomet leista vietos gyventojams pasiimti iš karinių objektų ūkyje reikalingų medžiagų.

Įėjimo vaizdas iš tambūro (2)
Tambūras (2). Kairėje ir tiesiai – sprogstamųjų užtaisų saugyklos, dešinėje – techninė patalpa
Techninė patalpa (3)

Labai gražiai atrodo stelažai amunicijai. Jų dažnai nepamatysi. O ir primena bičių korius, tik be medaus.

Parako užtaisų sandėlis (4)
Užtaisų sandėliavimo stelažai
Užtaisų sandėliavimo stelažai
Užtaisų sandėliavimo stelažai

Pabūklo veikimo principas toks: pirmiausia į vamzdį įleidžiamas kovinis užtaisas (jų gali būti įvairiausių), tada parako užtaisas koviniam užtaisui išsviesti iš vamzdžio. Šie užtaisai saugomi atskirame kazemate (4).
Nors ir dabar čia nėra šalta, matome, kad ant sienos kabėjo dvi radiatoriaus baterijos.

Anga užtaisams perduoti į patalpą (6)

Štai čia kareiviams baterijos buhalterė išduodavo atlyginimo vokelius.
Juokas juokais, iš tiesų taip amunicija buvo perduodama į kitą kazematą (6), o iš jo į kiemelį.

Anga užtaisams perduoti į patalpą (6)

Kovinių užtaisų stelažai buvo kiek kitokie. Jie čia dalinai išardyti.

Kovinių užtaisų sandėlis (5) ir durys į perdavimo patalpą (6)

Perdavimo principas panašus, tik stalas ilgesnis.

Kovinio užtaiso perdavimo stalas

Žvelgiant į kitoje pusėje esančią nišą sunku suprasti kam ji tokia reikalinga. Taip yra todėl, kad trečiajame baterijos bloke matome nepilną vaizdą.

Kovinio užtaiso perdavimo stalas kitoje sienos pusėje

Antrajame bloke dalinai išliko šis įrengimas. Tai specialus būgnas, kurio pagalba buvo galima saugiai tiek paduoti, tiek grąžinti kovinius užtaisus, tuo pačiu nepaliekant atviros angos sprogimo atveju viename ar kitame kazemate.

Kovinio užtaiso perdavimo stalas su būgnu patalpoje (6)

Į kiemelį užtaisai buvo perduodami vis dar labai maloniai veikiančiu ir gerai išbalansuotu įrenginiu. Užtaisas įstatomas į angą ir svirtis apačioje pakeliama į viršų. Taip užtaisas įleidžiamas į vamzdį ir juo nučiuožia į pabūklo kiemelį. Perdavėjas per angą viršuje gali matyti ar išorėje latakas atsilaisvino ir saugiai perduoti sekantį užtaisą.

Užtaisų perdavimo į pabūklo kiemelį (7) įrenginys
Užtaisų perdavimo į pabūklo kiemelį patalpa (6)
Iš techninės patalpos į išorę išvestas ventiliacinis kaminėlis
Nuobodžiaujantiems pasieniečiams jis tapo puikiu taikiniu
Antrasis blokas turi įspaudą „Volkov …“

Kas yra „Volkov“ nepavyko nustatyti. Žinoma tik tiek, kad Volkov antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo 42-ios artilerijos baterijos vadas. Nesiimsiu spėlioti kas buvo kaip, o jei rasiu informacijos – papildysiu.

Bateriją nuo kelio nesunku pastebėti dėl išsiskiriančio sargybos posto bokštelio.

Sargybos postas (17)
Net jis buvo elektrifikuotas
Bateriją pusiau dalija kelias į Tahkuna švyturį

Kelio į Tahkuna švyturį kairėje – trys artilerijos blokai, dešinėje – dar vienas, o už jo – ugnies kontrolės bokštas ir komandinis punktas. Apžiūrėkime.

Netrukus tarp medžių pasimato ugnies kontrolės bokštas (5)

Tokių bokštų Pabaltijy rasime ne vieną, vienur jie aukštesni, kitur žemesni. Vieni turi tiesioginį susisiekimą su komandiniu punktu, kiti – ne. Stacionariai artilerijai praradus strateginę reikšmę, įsivyravus mobiliai ir raketinei artilerijai, šiuos tolimačio bokštus prisijaukino akylai geležinę uždangą saugoję pasieniečiai. Senos artilerijos pozicijos užaugo mišku, kuris bėgant laikui praaugo ir bokštus, tad kai kur išvysime tokius Karlsono namelius, antstatus.

Ugnies kontrolės bokštas (5) iš viršaus
Bokštas (5) visu ūgiu
Bokšto (5) kaimynas – švyturys
Bokšte (5) išlikusi originali laiptinė
Apatiniame bokšto „galvos“ aukšte buvo įrengtas tolimatis

Tolimatis, tai toks plieninis kūjagalvis ryklys su akimis šonuose. Dvi akys jam kaip ir mums reikalingos tiksliam atstumui nustatyti pagal kiekvienos akies kampą į stebimą objektą.

Apatinis bokšto „galvos“ aukštas
Pasieniečių įrengta krosnelė

Kampas į taikinį jūroje buvo nustatomas viziriu. Tokiu specialiu periskopu, kuris per žemiau matomą angą lubose buvo išlindęs į išorę.

Antrame aukšte – buvo viziris, krypties kampui nustatyti
Pasieniečių antstatas buvo orientuotas į pasaulio šalis
Laiptai žemyn. Apačioje – įėjimo į bokštą anga
Profilio nuotrauka
Šalia bokšto (5) įrengtas komandinis punktas (6)
Jis truputį didesnis už amunicijos saugyklas artilerijos blokuose

Kampas ir atstumas iki taikinio – gyvybiškai svarbūs duomenys artileristams. Pagal tolimačio bokšte surinktus duomenis komandiniame punkte buvo paskaičiuojamos ir perduodamos šūvio koordinatės atskirai kiekvienam artilerijos blokui. Pratybų metu baterija galėdavo tinkamai prisišaudyti. O darniai suderinta – pataikyti visais pabūklais į degtukų dėžutę, esančią už 15 kilometrų. Čia aišku aš perdedu, bet mintį supratote.

Baterijos „smegenys“ – valdymo centras
Įrengimų valdymo spinta
Pasukamų jungiklių vietos
Automatinis jungiklis

Kiek atokiau kovinių pozicijų buvo įrengti du amunicijos sandėliai iki kurių iš Lehtma uosto riedėjo siaurojo geležinkelio garvežys.

Amunicijos sandėlis (7)
Amunicijos sandėlis (7) kiaurai pereinamas, abiejuose galuose – sargybos bokšteliai
Amunicijos sandėlio stelažai
Amunicijos sandėlio stelažai

Prie stovėjimo aikštelės pamatysime ir memorialinę sienelę „salos gynėjams“, žuvusiems karo pradžioje.

Prie stovėjimo aikštelės – paminklas žuvusiems 1941 m.

Apie šiuos gynėjus perskaičiau štai tokią istoriją.

1941 metais, spalio 21 dieną artileristai paliko bateriją ir atsitraukė link švyturio. Vokiečiams priartėjus prie švyturio teritorijos, raudonojo karinio jūrų laivyno karys Nikolajus Čižas pakilo į švyturį ir, nenorėdamas pasiduoti į nelaisvę, išokęs žuvo. Vokiečių pulkininkas įsakė nukautus salos gynėjus deramai palaidoti. Po to, išrikiavęs savo karius, rėžė kalbą: „Lai šie gynėjai tampa jums pavyzdžiu. Jie mums neatidavė nė metro žemės ir kovėsi iki paskutinio šovinio. Jei jūs taip pat vyriškai kautumėtės, mes jau seniai švęstume pergalę Maskvoje ir Leningrade.“

Kodėl čia užrašiau šią istoriją? Nes ji akivaizdžiai persmelkta melaginga propaganda. Pirmiausia, vokiečiams išlaikyti karo belaisvius buvo brangu ir nenaudinga, todėl tiek Saremoje, tiek Hijumoje, jie judėjo pakankamai lėtai, leisdami sovietams atsitraukti. Nepaisant to, per 3000 karių vis vien pateko į nelaisvę, o į gretimas salas persikėlė vos keli šimtai. Antra, koks vokiečių pulkininkas puikiai treniruotiems savo kariams karo pradžioje pavyzdžiu nurodys padrikai besitraukiančius, negalinčius pasipriešinti sovietų karius? Jokios logikos, tik tušti skambūs žodžiai.

Kaip bebūtų… Kare nėra nugalėtojų. Karas, tai – mirtis, tai – skausmas, tai – artimųjų netektys, tai –sužlugtyti gyvenimai, sugriauti miestai ir kaimai. Kare nėra romantikos, jis įspūdingai atrodo tik filmuose. Tad vertinkime ir saugokime taiką.

Ar nuo to kam nors geriau?
Pasieniečiai pagerbia žuvusiuosius antrajame pasauliniame kare. Data nežinoma

Informacijos šaltiniai

  • Military Hiiumaa, ISBN 978-9949-01-082-0
  • Юрий Мелконов „Пушки Курляндского берега“, ISBN 9984-19-772-7
  • Юрий Мелконов „Батареи Моонзунда“, ISBN 9984-9552-3-0
  • Сергей Булдыгин „Моонзунд 1941“
  • mil.hiiumaa.ee
Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė