Kuo žymus Skrebiškio dvaras?

Autorius:
Kategorija: Visa Lietuva

Ar kiekvienas dvaras gali papasakoti intriguojančią, įdomią istoriją? Turbūt taip, tačiau neretai susiduriama su istoriografinės medžiagos trūkumu. Šio dvaro istorijoje vienas gerai žinomas pilietinis veikėjas buvo trumpas, bet ryškus blyksnis, kurio šešėlyje atsidūrė visi kiti dvare įvykę nutikimai.

Apie šį dvarą pradėsiu iš toli. Pirmiausia, kas yra dvaras? Jei žiūrėtume ūkine prasme ir lygintume su šiais laikais, tai dvarininkus būtų galima laikyti tiesiog stambiais ūkininkais. XIX a. antroje pusėje dauguma dvarų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų ir kumečių darbu. Dvaro veikla apėmė ne vieną sritį ir iš to gyveno nemažai aplinkinių gyventojų. Kultūrine prasme, dvaras taip pat buvo akivaizdus centras. Šių laikų skirtumas tik toks, kad tarp dabartinio stambaus ūkininko ir kultūros neretai yra nemenka praraja. Daugiau ar mažiau kultūringų stambių ūkininkų sodybų XX a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 3500, iki šių dienų išliko apie 600. Vertinant tokius skaičius, akivaizdu, kad retas dvaras gali būti minimas kaip koks žymus ar ypatingas visos šalies mastu.

Sierakauskas. Nežinomo dailininko kūrinys

Tad kuo gi ypatingas tas retam girdėtas Skrebiškio dvaras? Taip, jis turėjo savininką kaip ir visi kiti, nuo 1841 metų dvarą valdė Antanas Komorovskis (ne Kosakovskis). Komorovskių giminė šiame krašte turėjo ne vieną dvarą. Kaip buvo kalbama, būtent su grafo žmona yra susijusi nelabai graži istorija, išskirianti šį dvarą iš daugelio kitų:

„Skrebiškio dvare 1863 m. po gegužės 5–7 dienų kautynių ties Medeikių ir Latvelių kaimais su caro kariuomene slapstėsi į nugarą sužeistas vienas iš sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas-Dolenga. Jį bendražygiai sukilėliai paslėpė Skrebiškio dvaro palivarke, tačiau gegužės 10 dieną jį išdavė įbauginta dvarininkė. Reiktų atkreipti dėmesį, kad dvaro palivarke, o ne dvaro rūmuose. Paprastai kalbant, Sierakauskas slėpėsi kokiame dvaro malūne, spirito varykloje, ar dar kokiame kitame dvaro objekte. Tikslių duomenų nėra.

Sunkiai sužeistas Z. Sierakauskas buvo skubiai išgabentas į Vilnių ir įkalintas Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje. „Koriko“ Michailo Muravjovo nurodymu Z. Sierakauskui padaryta operacija – iš kryžkaulio išimtos skeveldros. Nors ir sunkios būklės, sukilimo vadas buvo nuolat klausinėjamas ir tardomas. Buvo ketinimų organizuoti Z. Sierakausko pabėgimą. Sužinojęs apie tai, M. Muravjovas jį perkėlė į viršutinį aukštą, o palatoje ir laiptinėje pastatė po 6 kareivius.

Birželio 22 dieną Z. Sierakauskui buvo atlikta antra operacija. Kitą dieną prie jo lovos susirinko Karo lauko teismas. M. Muravjovas neleido sušaukti medikų komisijos, kuri būtų galėjusi konstatuoti sunkią ligonio būklę ir atidėti tardymą. Teismas nusprendė sušaudyti Z. Sierakauską. M. Muravjovas nuosprendį skubiai patvirtino dar prirašydamas: „Užuot sušaudžius – pakarti.“ Paskelbus nuosprendį, kūdikio besilaukiančiai Z. Sierakausko žmonai Apolonijai buvo duotas ketvirtis valandos atsisveikinti su vyru. Egzekucija įvykdyta viešai birželio 27 dieną, šeštadienį, 10 valandą ryto Lukiškių priemiesčio turgaus aikštėje.“

Nežinant aplinkybių, sunku vertinti vieno iš 1863-ųjų metų sukilimo vadų išdavystę, tačiau žinoma, kad laimės grafams Komorovskiams tai neatnešė. Buvusios tarnaitės atsiminimuose, dvaras jau XX a. pradžioje buvo nugyventas, net už darbą kartais jau būdavo mokama daiktais, o ir grafaičių panelių pietų stalas būdavęs labai kuklus, tačiau vis tiek visada prabangiai servi-ruotas sidabriniais indais.

„Biržietės Genės Maišėnaitės-Melamedienės prisiminimai apie Skrebiškio dvarą yra tokie. Jos tėvelis, 14 metų dirbęs Amerikoje ir užsidirbęs kapitalo, grįžęs į Lietuvą iš Komorovskių buvo nusipirkęs dvaro žemės. Nors dar maža mergaitė, Genė su vyresniaisiais broliais nubėgdavo į dvarą. Grafaitė labai mėgo jodinėti apsirengusi jojikės kostiumu, apsiavusi ilgais auiniais batais, o dvaro žirgų uodegos būdavo labai trumpai kerpamos. Atmintyje išliko ir tai, kad išvažiuojant jaunajai šeimininkei, dvare dirbusios moterys ją išlydėjo su ašaromis, nes, ištikus bėdai, ypač vaikui susirgus, panelė visada pagelbėdavo.“

Labai žemiškai bei įdomiai dvaro būklę ir apskritai daugumos dvarų situaciją atspindinti 1940 m. kultūros darbuotojų komandiruočių ataskaitos. Dailininkai Vincas Dilka ir Povilas Puzinas, inventorizavę Biržų apskrities dvarus pareiškime Kauno valstybiniam kultūros muziejui rašė:

„Iš Papilio pasiėmę milicijos atstovą išvykome į Skrebiškių dvarą, nes minėto dvaro savininkai pabėgę ir dvaras laikomas Papilio milicijos žinioje. Skrebiškių dvare radome keletą vertingų dalykų, sudarėme jų sąrašą ir palikome globoti Papilio milicijai. (Dvaro savininkei Irenai Kamarauskaitei priklausę daiktai įrašyti į paminklų sąrašus: fotelis, 2 komodės, stalelis su lentynėle, stalelis, 2 lovos, straigė, sofa, stalas, 3 kėdės, rojalis, biblioteka, sukrauta į dėžę, 5 paveikslai, servizas balto glazūruoto molio (12 lėkščių ir „palmickas“), rašomas stalas, rėmas, spintos su įvairiomis knygomis).“

Dalis daiktų buvo „laikinai“ perleisti Šiaulių Valstybiniam teatrui kaip rekvizitas spektakliams ir, nepaisant vietinių gyventojų pageidavimo, nepasiekė apskrities muziejų. Per karo ir pokario suirutę taip dingo labai daug meno vertybių – buvo tiesiog pavogtos.

Skrebiškis. Archeologiniai tyrimai, 1996 m.

Tarybinių metų istorija jau ne kartą girdėta – dvaro rūmuose įsikūrė kolūkio raštinė ir kultūros namai. Ne visi ūkiniai pastatai buvo naudojami, tad neprižiūrimi pradėjo griūti. Maždaug 1973 m. rūmuose kilo gaisras, sudegė stogas. Vietoj to, kad stogą suremontuotų, tuometinė kolūkio valdžia nusprendė greta rūmų pastatyti dabar jau nebegyvenamą dviejų aukštų baltų silikatinių plytų daugiabutį. Ūkiniai pastatai gyventojams nebuvo pastatyti, tad rūmų griuvėsiuose šie sau įsirengė tvartelius…

Tik atgavus nepriklausomybę Skrebiškių dvaras buvo įtrauktas į naujai ruošiamą nekilnojamų kultūros vertybių registrą. 1996 m. dvaro rūmus tyrinėjo archeologai, buvo užsakytas rūmų stogo uždengimo projektas, pradėti vidaus valymo darbai. Tačiau… lėšų pritrūko ir po daugiau kaip dvidešimties metų rezultatą užfiksavau šią vasarą. Metas gana nedėkingas fotografijai, nes viskas skendi žalumoje, dilgėlės siekia smakrą, bet norėjosi pajusti ir pamatyti tą ne itin žavią šių dienų realybę.

Nuo rūmų vos 2,5 kilometrų iki Lietuvos ir Latvijos ribos, kurią žymi čia vingiuojantis Nemunėlis. Rūmų statybos metai nėra tiksliai žinomi, tačiau akivaizdu, kad tai tipiškas XIX a. architektūros stilius – akmenų mūras, puoštas raudonų plytų dekoru. Stogas buvo šlaitinis, dengtas skarda.

Net iš oro rūmų kontūrai vos matomi
Važiuojant žvyrkeliu, taip pat didelė tikimybė pralėkti nepastebėjus
Rytinis fasadas su pagrindiniu įėjimu
Pietinis fasadas
Rytinis fasadas
Pagrindinis įėjimas turi tris arkas.
Šiaurinis fasadas, šioje pusėje buvo mažiau matoma ūkinė rūmų dalis
Bendras rūmų vaizdas
Žvilgsnis iš ŠV pusės
Rūmų centre – pietinę ir šiaurinė puses skirianti dviaukštė dalis
Perdangos neišliko
Centrinė ašis
Kokia buvo sienų puošyba galime tik spėlioti
Rūsys po šiaurine dalimi dabar dalinai užgriuvęs
Šiaurinė dalis
Angos sienose – šildymo sistemos dalis?
Radinys – kaltinė vinis
Fasado dekoras, gabūs tuo metu buvo mūrininkai
Preciziškai sumūryti lauko akmenys
Kovų randai
Skrebiškio dvaro rūmai
Vijokliais apaugęs silikatinis daugiabutis
Įėjimas į vieną iš butų
Neslėpsiu, su medžiais man vis dar sudėtinga, užtrukau, kol supratau, kad čia – uosių alėja

Ilgą laiką norėjau čia užsukti, bet dėl geografiškai man nelabai patogios padėties vis atidėliojau šį momentą. Vis tik džiaugiuosi čia užsukęs. Sunku būtų čia tikėtis pajusti Sierakausko sulaikymo įtampą ar rasti buvusio dvaro kultūros kibirkštėlių. Vienintelė mintis likusi galvoje po apsilankymo tai tik kokia veidmainiška buvo tarybinės santvarkos kultūra su butaforiniais pompastiškais paradais ir visišku nesiskaitymu su tikrąja kultūra ir paveldu. Lankantis Europos kampeliuose, nemačiusiuose karo, mane apima pavydas ir liūdesys vienu metu kada matau namus, rūmus, verslus, kuriuos šeimos valdo bei eksploatuoja kelis šimtus metų, kur tiek kultūra, tiek infrastruktūra buvo kuriama nenutrūkstamai.

Nežinau ar Skrebiškio dvaras galėtų atgimti. Sugalvoti kaip įveiklinti šią vietą dar sudėtingiau – aplink vien dirbami laukai. Vis tik žavesio šie tvirti mūrai dar neprarado. Tikiu, kad atsiras matančių naujos tęstinės ateities viziją ir galinčių ją įgyvendinti.

Informacijos šaltiniai:

  • Roma Songailaitė, Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, 1996 m.
    Objektas: Skrebiškio dvaro rūmai (IP – 214)
  • I. Semaškaitė, A. Semaška „Lietuvos dvarų enciklopedija“

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis

Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė