Neįprastos Ämari kapinės

Autorius:
Kategorija: Estija, Technika

Įsivaizduokite, kad naktį minkštomis samanomis tipenate tankiu pušynu ir staiga iš po žemių ima kilti vienas… antras… trečias… šeštas naikintuvas. Jūs imate bėgti, bet, užkliuvęs už laivo inkarą laikančių grandinių (kokio dar laivo pušyne, seni?!), krentate veidu ant granito plokštės ir akyse pažyra raudonos žvaigždės.
Visa tai gali būti arti tiesos, jei tik nuvyktumėte į Estiją.

Amari būtų tik niekam neįdomus vietovardis Estijos šiaurės vakarų dalyje, jei ne 1945 metais čia įkurta karinių oro pajėgų bazė, kuri veikia iki šiol. Tik dabar bazėje šeimininkauja ne sovietai, o buvę tariami priešai – NATO bloko kariai. Kitaip tariant, Amari yra Estijos karinių oro pajėgų Zokniai. Kaip ir lietuviai, taip ir estai nuosava skraidančios technikos gausa pasigirti negali. Jei mano žinios dar nepaseno, jie teturi vos vieną Aero L-39 mokomąjį naikintuvą. Tačiau – ne paslaptis, kad čia nuolat budi ir padangę moderniausi turtingesnių NATO šalių orlaiviai. Sovietiniais laikais Amari taip pat buvo svarbus strateginis taškas, ši bazė pirma iš Pabaltijo šalių gavo naikintuvus МиГ-27. Tūpdavo ir kildavo bombonešiai. Antžeminio taikinio vaidmenį atliko netoliese esančios Suur-Pakri salos paviršius.

МиГ-27 ruošiasi vilkimui buksyru АПА-5Д

Gana apie oro pajėgas, kokios čia kapinės? Jau iš pirmos nuotraukos aišku, kad kapinių antkapiai čia pagaminti iš naikintuvų uodegos dalių. O didžioji dauguma čia palaidotų – karinių oro pajėgų pilotai „žuvę vykdydami tarnybinę užduotį“. Štai ir visa paslaptis. Yra keletas išimčių, bet apie jas truputį vėliau.

Net nekeista, kad jokios informacijos apie žuvusius ar katastrofų aplinkybes pasauliniame tinkle nėra. Lyg jie neegzistavo, lyg jų asmenybės būtų išgalvotos. Kaip bebūtų, karo lakūnų pareigybė yra sudėtinga ir pavojinga, o nelaimingi nutikimai pratybų ar tarnybos metu net ir dabartinėje Rusijoje nėra reti – dūžta naikintuvai, skrendantys planiniam remontui, sugenda skrydžio metu ir t.t.

Verta pastebėti, kad laidojimai šiose kapinėse datuojami kiek anksčiau, nei buvo įkurta pati Amari oro pajėgų bazė. Pavyzdžiui, šis antkapis žymi 1944 m. spalio 17 d., vadinamojo „Kuršo katilo“ išvakarėse žuvusių vyresniųjų leitenantų atminimo vietą. Tačiau akivaizdu, kad ši granito plokštė pagaminta ne antrojo pasaulinio karo metais.

Žuvę 1944 m. spalio 17 d.

Kokių lėktuvų dalys panaudotos antkapiams net nebandysiu spėlioti, šį malonumą palieku jums. Savo įžvalgas būtinai parašykite komentaruose.

Sovietų kariai Amari oro bazę paliko 1993 metais, tad ši 1991 m. balandžio 17 d. įvykusi katastrofa galėjo būti ir pati paskutinė.

O štai šis akmuo su ilgu pavardžių sąrašu žymi bene didžiausią katastrofą karinės oro bazės istoriją ir ji, kaip bebūtų keista, įvyko ne ore, o ant žemės.

Tą 1978 metų balandžio 12-ąją iš eskadrilės valgyklos į dalinio teritoriją Padise gyvenvietėje dengtu sunkvežimiu Урал-375 grįžinėjo 24 techninio-inžinerinio pulko kursantai ir karininkai. Į juos visiškai netikėtai rėžėsi kitas Урал sunkvežimis, skirtas lėktuvų variklių užvedimui. Kaip vėliau paaiškėjo, jį vairavo visiškai nepatyręs stažuotojas. Tragedijos priežastimi tapo visiškas atsitiktinumas – smūgio metu buvo pažeistas sočius kursantus vežusio sunkvežimio bakas, įvyko sprogimas tarsi Bolivudo filme ir Ural’as akimirksniu paskendo liepsnose. Mažiausiai nukentėjo sėdėję kabinoje. Apdegę kariškiai buvo skubiai transportuoti į Taliną bei Rygą, tačiau tik trečdalis išgyveno. Įvykio metu žuvo 17 niekuo nenusikaltusių jaunų vyrų. Kaltininkai buvo nuteisti, tačiau gyvybių tai niekam neišgelbėjo.

1979 m. rugpjūčio 16 d.
1986 m. kovo 18 d.
1989 m. liepos 2 d.

Iš bendro kapinių vaizdo ryškiai išsiskiria šis ankstyvasis palaidojimas apjuostas masyviomis grandinėmis. Čia ilsisi tik žuvusiojo pelenai…

1949 m. rugsėjo 5 d.

Dar vienas įdomesnis kapas – dviejų moterų atminimui. Čia, spėju pagal gimimo metus, palaidoti mamos ir dukros palaikai. Aplinkybės nežinomos, tačiau prie jaunesnės moters yra užrašas „žuvo“, o vyresnės – „mirė“. Po metų. Turbūt iš sielvarto.

Nuo plento kapinių vasarą beveik nesimato, į jas vedęs platus betonuotas takas dabar vos pastebimas, todėl natūralu, kad ne kartą esu pravažiavęs pro šalį, kol šiemet neužsibrėžiau tikslo specialiai jas aplankyti. Jei ką, vietiniai gyventojai tikrai nukreips tinkama kryptimi.

Rekomenduoju čia stabtelėti ramiam pusvalandžiui ir pamąstyti apie gyvenimo trapumą ir vertybes.

Kapinių vaizdas nuo kelio

Ämari lakūnų kapines rasite čia.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė