„Punelė“ – užmirštas architektūros perlas?

Socialiniuose tinkluose dažnai įsiplieskia nuomonių karai dėl sovietinės architektūros palikimo. Vienoje pusėje – subjektyvūs griovėjai, turintys net sostinės mero palaikymą, kitoje – architektai, urbanistai, pastatuose įžvelgiantys ne tik išorinį vaizdą, bet ir funkcinių sprendimų vertę, stiliaus grynumą, unikalumą bei kitas vertybes. Alytaus rajono, Punios miestelyje galima pamatyti potencialų tokių diskusijų objektą. Šį kartą plačiau apie jį.

Norėdami suvokti tokio objekto atsiradimo priežastis ramiame Punios miestelyje, turime nusikelti bent 40 metų atgal. Tuomet, TSRS žlugimo išvakarėse, maždaug 1980-aisiais Lietuvos TSR prasidėjo tikros regioninių kolūkių kultūrinių centrų statybų varžytuvės. Net sąlyginai nedideliuose miesteliuose užsimota žūt būt pakeisti alkoholiu pramirkusio kaimo įvaizdį ir įžiebti kolūkiuose kultūros židinius. Ką ten židinius – tiesiog užgavėnių laužus. Centrinėse kolūkių gyvenvietėse imta statyti gigantiškus kultūros namus su didžiulėmis kino, renginių salėmis, patalpomis saviveiklininkams, valgyklomis, viešbučiais ir t.t. Paviršutiniškai žvelgiant, toks žingsnis galėtų būti vertinamas teigiamai, tačiau vos tūkstantį gyventojų turinčiose gyvenvietėse tokių kultūros rūmų salės galėjo talpinti penktadalį ar net daugiau populiacijos, o tai yra labai optimistiškas rodiklis. Kita medalio pusė – statybos buvo vykdomos skubotai, disponuojant minimaliais resursais bei dar kuklesne statybinių medžiagų įvairove, realią ilgalaikę viziją pridengiant utopine komunistinio rytojaus skraiste. Apie medžiagų ir darbų kokybę pasakoja ne tik išlikę pastatai, bet ir ne vienas puikiai prisimenantis tuos laikus, kada vos pradėtų eksploatuoti pastatų salėse išdygdavo kibirai varvančio stogo vandeniui surinkti.

Nepaisant gigantomanijos, naivaus planavimo ir nekokybiškų statybų, Lietuvos teritorijoje, gabių architektų dėka, atsirado keletas to laikotarpio urbanistikos grynuolių. Vienas ryškiausių pavyzdžių – naujasis (tuo metu) Juknaičių gyvenvietės veidas su išskirtinių formų sveikatingumo centru, kuris stipriai nukentėjo per 2006 m. kilusį gaisrą. Greta Juknaičių drąsiai galima minėti ir Punią su fantastišku Juozo Algirdo Zinkevičiaus projektuotu kultūros centru, kurį sudarė du pastatai – kultūros namai ir kavinė su 10-ies kambarių viešbučiu. Beje, šis architektas, kartu su Birute Kasperavičiene suprojektavęs sostinės Viršuliškių mikrorajoną, mirė šiemet sausio 30 d., praėjus vos dviem dienom po 78-ojo gimtadienio. Jo kūrinys Punioje iš lėto nyksta nesulaukdamas tinkamo dėmesio. Šis kompleksas nesulaukė ir kultūros paveldo departamento įvertinimo, o Juknaičiai šiemet buvo išbraukti iš vertybių registro, nors privačia iniciatyva įspūdingą sveikatingumo centro pastatą bandoma atstatyti.

Mano dėmesį prieš daugiau nei penkis metus patraukė būtent vėlyvojo modernizmo architektūrai priskiriamo kavinės-viešbučio „Punelė“ pastatas. Džiaugiuosi, kad šiemet pavyko jį atidžiau patyrinėti ir užfiksuoti fotografijose.

Buvęs kavinės barmenas Sigitas Žūsinas pasakojo, kad šį J. Zinkevičiaus projektuotą perliuką 80-aisiais „savo jėgomis“ kolūkis statė net 8 metus. Pastatas – trijų aukštų su rūsiu. Jame įrengta elektrinė pirtis, sandėliavimo patalpos, buvo ir krovininis keltuvas. Pirmame – viešbučio administracija, valgykla-banketų salė, virtuvė, baras, pagalbinės patalpos. Antrame ir trečiame – viešbutis. Pastatas priklausė susivienijimui „Nemunas“, vėliau – Alytaus chemijos gamyklai.

Virtuvė maitino ne tik miestelio gyventojus bei moksleivius, čia pietauti atvykdavo ir iš Alytaus. Veikė konditerijos cechas, kurio produkciją buvo galima įsigyti tiek pačioje „Punelėje“, tiek artimiausiose parduotuvėse. Savaitės pabaiga dažnai būdavo rezervuota vestuvių šventėms. Kaip savotišką vietos įvertinimą, galime laikyti faktą, kad čia lankėsi aukščiausia LTSR valdžia – Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretorius, vėliau nepriklausomos Lietuvos prezidentas A. M. Brazauskas. Komplimentų barmenui Sigitui negailėjo ir tuo metu karjeros zenite buvęs krepšininkas Arvydas Sabonis.

Kalbant apie architektūrą, tiek kultūros rūmai, tiek kavinė-viešbutis ryškiai kontrastuoja su greta stovinčia neobarokine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, tačiau architektas darnos ir vientisumo akivaizdžiai ieškojo naudodamas giminingas šlaitinių stogų formas ir spalvas. Visame komplekse ryškiai išsiskiria išradingi natūralaus apšvietimo sprendimai.

Labai norėčiau, kad šis objektas atkurtų savo funkciją ir butų išsaugotas ateities kartoms net ir be kultūros paveldo sargų įsikišimo. Nereikia daug fantazijos, norint įsivaizduoti kaip atrodytų kavinė-viešbutis rekonstrukcijai panaudojus šiuolaikinius interjero dizaino sprendimus bei medžiagas. Miestelio ramybė ir Nemuno kaimynystė čia tikrai turi neginčijamą potencialą. Tikiuosi, kad šis reportažas bus kibirkštėle naujo „Punelės“ etapo pradžiai.

Savo bibliotekoje radau tik vieną šviežiai pastatytos „Punelės“ nuotrauką. Tiesa, svarbu nesumaišyti – viršuje matoma kavinės–viešbučio nuotrauka, o žemiau pateikta kultūros rūmų schema ir skerspjūvis.

Šis vitražas kultūros namų laiptinėje mano apsilankymui buvo tarsi vyšnia ant torto. Nežinau kas yra jo autorius, tačiau vertinant laikotarpį, aplinkybes ir tuometines atgimimo nuotaikas, šis darbas tikrai vertas išsaugojimo.

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis