Labai malonu keliaujant netikėtai atrasti kažką įdomaus. Čia užsukti neplanavome, tačiau atsitiktinai, slenkant žemėlapį išilgai greitkelio, akis pamatė kai ką, verto poros valandų sustojimo.
Tai ne Lietuva, tai Italija, gražuolė Sicilija. Pernakvoję nuostabiame Enna miestelyje, susispietusiame plynėje ant aukšto kalno, patraukėme į vakarus greitkeliu A19. Tačiau netrukome mesti kelio dėl takelio ir sustoti regis visų pamirštoje vietoje – Villarosa geležinkelio stoties muziejuje.
Tiesa, iš pradžių atrodė, kad muziejus neveikia, nes aplink nebuvo nei vieno automobilio, nei vieno žmogaus, tik kažkur tolumoje greitkeliu dūzgė mašinos. Beje, greitkelis – vienas iš šios stoties nunykimo kaltininkų. Anksčiau kelias ramiai vingiuodavo kalnų slėniais, kirstavo už kelių kilometrų esantį skambaus pavadinimo Villarosa miestelį. Dabar skriejantys greitkeliu net nepastebi šios vietos.
Didžiausią įspūdį paliko siaurojo geležinkelio automotrisė RALn 60.12. 1950 metais ją pagamino FIAT gamykla. Iki 1971 metų, kuomet buvo uždaryta ši linija, automotrisė keleivius vežiojo Dittaino – Piazza Armerina linija. Ilgą laiką stovėjusi užmirta 1998 metais ji atsidūrė Villarosa stoties muziejuje.
Klausiate kas yra ta automotrisė? Cituoju:
Automotrisės ir autodrezinos – tai palyginti nedideli geležinkelių
riedmenys, skirti geležinkeliams prižiūrėti arba nedideliems kiekiams
krovinių ar keleivių vežti. Jų variklių galia, išvystomas greitis yra artimi automobilių galiai ir greičiams. Jie gali turėti įrengtą specialią
įrangą, reikalingą atitinkamiems darbams atlikti (pvz., kranus, ekskavatorius, dalgius, pjūklus). Paprastai šie riedmenys naudojami geležinkelių sistemos ūkio reikmėms.Automotrisės nuo drezinų skiriasi savo valdymu. Automotrisės valdomos kaip geležinkelių traukos riedmenys, jas valdantys asmenys vadinami mašinistais. Autodrezinų valdymas yra supaprastintas, jas valdantys asmenys vadinami vairuotojais.
Dabar, kai viskas aiškiau, apžiūrėkime ir patį eksponatą. Kaip matote, jausmas tikrai ne kaip muziejuje…
Palikę automotrisę džiaugtis svilinančia saule, einame apžiūrėti muziejaus eksponatus. Jie – ne kokiame pastate, o temomis sudėlioti krovininiuose vagonuose. Iš tiesų, tai – tikras vietos muziejus, atspindintis šio krašto žmonių gyvenimą. Ekspozicija tikrai gerokai platesnė, nei čia pateikiu nuotraukų. Galbūt sugundysiu aplankyti šį užkampį.
Stoties mažareikšmiškumą liudija greta esantys tušti pastatai. Juose, tikiu, kažkada virė gyvenimas, keitėsi žmonių likimai. Tačiau tai buvo labai seniai.
Beje, tik baigęs ruošti šį reportažą, sužinojau, kad automotrisė FS RALn 60.12 sulaukė savotiško įvertinimo ir šiemet buvo išvežta restauracijai, po kurios bus eksponuojama 36 000 kv. m plotą užimančiame nacionaliniame geležinkelių muziejuje žemyninėje Italijos dalyje.
