LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme nurodoma, kad miesteliai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, tačiau sparčiai tuštėjantis Dūkštas vis dar vadinamas miestu, nors gyventojų skaičius jame nesiekia tūkstančio. Pasivaikščiokime Dūkšte.
Visiškai netikėtai ir neplanuotai sustojau Dūkšte. Jį aplankyti galima pusiaukelėje, pasileidus nuo Ignalinos link Zarasų ar atvirkščiai. Nors dažnas tiesiog pravažiuos pro šalį, nes plentą vienoje pusėje dubliuoja geležinkelis, o kitoje – miestelio kraštas.
Paradoksalu, bet didžiausią įtaką miestelio plėtrai turėjęs geležinkelio St. Peterburgas – Varšuva nutiesimas dabar regis neturi jokios reikšmės. Nėra čia geležinkeliu nei ko atvežti, nei ką išvežti. Nors sovietų okupacijos metais gyvenvietė buvo giriama gan skambiai: „Miestas Ignalinos rajone, apylinkės centras, bandymų stoties eksperimentinio ūkio ir sodininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1600 gyventojų (1976). <…> Kuro aparatūros remonto gamykla (nuo 1979), meno dirbinių ir suvenyrų gamybinio susivienijimo „Dovana“ cechas (nuo 1969), Ignalinos sviesto gamybos cechas, kepykla, žemės ūkio bandymų stotis, buitinio aptarnavimo paviljonas. Ryšių skyrius, ligoninė (50 lovų), poliklinika, vaistinė, vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka su 33000 egzempliorių.“
Dūkšto dvaras ir miestas dabar atrodo susiję tik pavadinimu. Jei iki XIX a. gyvenvietė kūrėsi greta dvaro, tai vėliau atsiradęs geležinkelis lyg magnetas prie savęs sutraukė trobas ir įstaigas.
2020 m. duomenimis, Dūkšte gyveno jau vos 737 gyventojai. Vis dar veikia mokykla, paštas. Miestelis regis neatrado būdo kaip išgyventi laisvosios rinkos sąlygomis.
Rekomenduoju čia stabtelėti ir pasivaikščioti, pamatysite gerokai daugiau, nei užfiksavau nuotraukose tą žvarbią ir niūrią dieną.
