Kodėl tokie sunkūs laivai neskęsta? Nesudėtingas atsakymas, jei mokykloje nepraleidote pamokos apie Archimedo dėsnį – skystyje panardintą kūną veikia aukštyn nukreipta jėga lygi kūno išstumto skysčio svoriui. O jei laivą pagaminsime iš betono ir armatūros? Dėsnis nesikeičia. Keliaujame į Rygą apžiūrėti gelžbetonio laivų.
Gelžbetonio laivų istorija
Pirmąjį gelžbetonio laivelį iš cemento užlieto ant armatūros karkaso 1848 metais sukonstravo prancūzas Joseph-Louis Lambot. Tai įvyko dar 19 metų iki to, kol kitas prancūzas Joseph Monier užregistravo gelžbetonio patentą. Lambot išradimas tapo tikra sensacija, kai laivelis buvo pademonstruotas 1855-ųjų Pasaulinėje parodoje Paryžiuje.
Deja, tokio tipo transportas išpopuliarėjo kito žmogaus, norvegų inžinieriaus Nicolay Fougner dėka. Šis 1917 metais sukonstravo gelžbetonio konstrukcijos jūrinį motorlaivį. Netrukus amerikiečiai pagal Fougner’io pavyzdį pagamino krovininį garlaivį. Tuo metu tokie laivai pasirodė tvirtesni, nei atitinkami, pagaminti iš medžio ar plieno. Ledas žiemą jiems taip stipriai nekenkė, buvo labai nesudėtinga užtaisyti skyles korpuse. Iš esmės remonto darbus galėjo atlikti bet koks nekvalifikuotas įgulos narys.
XX a. pagaminti gelžbetonio laivai dažniausia buvo naudojami kaip tanklaiviai arba sausų krovinių, pvz. cukraus gabenimui, nes tokios konstrukcijos laivai neturėjo problemų su kondensato kaupimusi, nuo kurio kenčia plieniniai. Gelžbetonio laivų ilgis dažniausia siekė 125–132 metrus, sverdavo 3700–4200 tonų. Deja, jų eksploatavimo laikotarpis buvo labai trumpas – vos 5–10 metų. Ir tai dažniausia dėl to, kad po susidūrimo, pažeidimai būdavo tokie dideli, kad laivai iškart nuskęsdavo.
Antrojo pasaulinio karo metu gelžbetonio laivų statyba įgavo naują pagreitį. Vien JAV dėl plieno stygiaus buvo pagaminti 24 gelžbetonio laivai ir 80 baržų. Naujos kartos laivai buvo gerokai lengvesni ir tvirtesni už savo pirmtakus. Jų gamybos trukmė buvo išties įspūdinga – po laivą per mėnesį. Nebuvo tikimasi ilgalaikio naudojimo, nes buvo didelė grėsmė, kad vokiečių povandenininkai juos nuskandins. Du tokius laivus sąjungininkai specialiai nuskandino kaip barjerus išsilaipinimo Normandijoje metu.
„Lady Kathleen“ Rygoje
1951 metais, audros metu, ant seklumos netoli Mangalsala pakrantės prie Rygos užplaukė švedų laivas „Lady Kathleen“ su norvegų įgula. Stipriai fortifikuotoje, civiliams uždaroje Mangalsaloje tuo metu bazavosi ne tik sovietų pasienio apsaugos pajėgos bet ir artileristai, čia buvo amunicijos sandėliai, kareivinės ir t.t.. Tai buvo neeilinis įvykis – į akylai saugomą karinę bazę įsirėžia kapitalistinio pasaulio laivas. Nedelsiant paplūdimys buvo užgultas pasieniečių, o nekviesti svečiai bemat sučiupti ir išlydėti. O laivas taip ir liko. Kalbama, kad įgula buvo girta ir dėl to nepataikė per uosto vartus – Dauguvos žiotis. Nors labiau tikėtina, kad juos svetingai dėl suvaime suprantamų priežasčių pavaišino pasieniečiai ir paskleidė versiją apie girtus nevykėlius norvegus.
Laivo nuolaužos iki šiol puikiai matomos Mangalsala paplūdimyje dešinėje Dauguvos žiočių pusėje.
Dingęs „Valeri“ laivas
2010 metais lankydamiesi Rygoje vienoje prieplaukų netoli Spilve oro uosto aptikome vieną puikiai išsilaikiusį gelžbetoninį eksponatą. Panašu, kad jis šių laikų sulaukė nuo antrojo pasaulinio karo metų. Tuomet ir sovietų neaplenkė metalų stygius, tad teko ieškoti nepopuliarių sprendimų.
Maniau, kad tai gelžbetonio barža, tačiau atidžiau pažiūrėjus matosi, kad visa laivo dalis virš denio nuardyta ir išliko tik pats laivo korpusas. Kur pradingo šis laivas man nėra žinoma, nes jau tais pačiais 2010 m. jis matomas dalinai paskendęs, o vėliau iš šios vietos dingsta.
