Negyvenamų sodybų periferijoje tiek daug, kad netrukau rasti ir niekam nepriklausančią, t.y. bešeimininkę sodybą. Vaizdingoje vietoje, greta piliakalnio, niekam neįdomi ir nebereikalinga. Vis tik, buvę sodybos gyventojai paliko šį tą įdomaus.
Situacija tokia. Ruduo. Kaip man jau įprasta, vingiuoju neasfaltuotais keliais, jungiančiais nykstančius kaimus, tyliai groja muzika, salone priešingai nei lauke šilta ir jauku. Pamatau kažkokią rankų darbo rodyklę su keistu užrašu, kurį jau spėjau pamiršti, ir nutariu pasivaikščioti, pažiūrėti kas ten įdomaus. Paėjęs puskilometrį nieko ypatingo nerandu, bet kojų pamiklinimui sugalvoju užkopti į kalvą greta pelkėjančio tvenkinuko. Kažkur čia turėtų būti piliakalnis, bet tikslios jo vietos nežinau, o ir pačių piliakalnių pas mus tiek, kad regis durk pirštu į pirmą pasitaikiusią kalvą ir pataikysi į piliakalnį. Kelios akimirkos ir mano didžiai nuostabai prieš akis išnyra tarsi džiunglėse paskendusios sodybos stogų kontūrai. Pasitikslinu, piliakalnis yra kiek toliau. Fotoaparatas pasiruošęs, pradedu fiksuoti.
Braunuosi per žalumą, kuri kai kur beveik barzdą siekia. Suabejoju, sodyba atrodo gana tvarkingai, galbūt joje dar gyvena koks senučiukas – pasitaiko ir prastesnėse sąlygose egzistuoja gyvenimas. Apžiūriu gyvenamąjį namą – jis, šių dienų masteliais, nedidelis, vos keturi kambariai ir prieangis. Į palėpę patekimas tik iš lauko.
Netrukus atsiduriu viduje. Akivaizdu, iki manęs čia jau buvo svetimų. Krosnis lyg išdraskyta ar granatą prarijusi – plytos pažirusios po virtuvę. Iš tamsaus prieangio ištraukiu dvi susuktas vėliavas, viena jų – TSRS, kita – lietuviška trispalvė. Keista, kad ne Lietuvos TSR (raudona, balta, žalia), netgi ne Lietuvos TSR vėliava galiojusi 1940-1953 metais (visa raudona su kūju pjautuvu ir užrašu. Kodėl? Į šį klausimą niekas neatsakys.
Gretimame kambaryje išversta krūva knygų. Panašu, kad šeimininkai savo laiku švietėsi, domėjosi.
Žmonės čia gyveno religingi – tamsiame kampe Jėzaus ir Marijos paveikslai.
Viename kambarių randu krūvą suneštų baldų, o už jų – ant grindų išverstą stalčių su dideliu pluoštu nuotraukų. Surenku jas, nusinešu ant palangės ir pradedu žiūrinėti. Kitapus stiklo nutūpia zylutė lyg norėdama kartu pažiūrėti kadrus iš praeities. Ilgai neužsibūna – jai vis vien kas čia gyveno ir kodėl šie namai tušti, tik prašalaitis su fotoaparatu lange stovi.
Dauguma nuotraukų, kaip ir galima tikėtis, iš laidotuvių – vienas jau guli, kiti dar stovi. Įdomesnius kadrus perfotografau. Kai kurioms nuotraukoms, panašu, jau apie šimtą o gal ir daugiau metų.
Atkreipkite dėmesį – man išėjus užuolaidos šiek tiek prasitraukė. Baisoka, ar ne? Gal aš čia ne vienas?
Greta namo dar du pastatai – „vasarinė“, kaip mes vadindavome nedidelį pastatą su virtuve, naudojamą šiltuoju metu ir tvartas su daržine.
Jau pavažiavęs toliau stabteliu prie pirmo pakelėje pamatyto žmogaus ir puolu klausinėti kas, kaip, kuo gyvena, ar žino ką nors apie šią sodybą, kodėl ji tuščia, kas tokie gyveno. Neišsiplėsdamas, trumpai nuduria –išsivažinėjo, prasigėrė, ana va ten dar daugiau negyvenamų sodybų…
Vis tik man lieka neaišku, kodėl aplink sodybą nesuformuotas sklypas, kodėl ji net neturi adreso? Gal aš niekur nebuvau? O gal pabandyti ją įsigyti? Vieta tikrai graži – greta miško, ant kalnelio, šalia prūdas ir piliakalnis.
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
