Misija Sibiras ’13 bandomasis žygis

Data: 6 birželio, 2013

Kibiras prakaito, dešimtys pūslių ant kojų, tūkstančiai uodų įkandimų… Vargu ar būtų galima didžiuotis tokiais žygio dalyvių pasiekimais. Net šešiasdešimt miškais, keliukais ir žvyrkeliais įveiktų kilometrų nešant keliolikos kilogramų kuprines skamba lyg dar vienas savaitgalio nuotykis, kuris atmintyje pasiklys tarp kitų prisiminų, jei ne… Taip, jei ne vienas bendras tikslas.

Nuo pat pirmos minutės pakliuvęs į būrį jaunų žmonių, susirinkusių geležinkelio stoties perone, jaučiausi savas, lyg jau būtume kartu perėję ugnį ir vandenį. Bet gal pabandysiu ne taip lyriškai ir apie viską nuo pradžių.

Penktadienio vakaras. Ant stalo guli daiktų, reikalingų žygiui, sąrašas. Ant grindų išrikiuoju visus daiktus, surašytus popieriaus lape. Po truputį viską kraunu į kuprinę, gerai pamąstydamas ar tikrai be šio daikto neišsiversiu dvi dienas Labanoro girioje. Sąrašas galiausiai sutrumpėja beveik ketvirtadaliu. Net maisto kalorijas stengiuosi suskaičiuoti matematiškai ir įsidėti tik tik, kad skrandis nerėkautų bei nepritrūkčiau energijos. Esu įsitikinęs, kad tai ne galiūnų konkursas ir tam, kas nuo taško A iki taško B nuneš kuo sunkesnę kuprinę niekas medalio neduos. Bandomasis žygis – ne varžybos ir ne cirkas, kuriame turi atlikti kuo įspūdingesnį viražą, kad tave pastebėtų. Visos skaičiais pamatuojamos žmogaus savybės čia neturi jokios vertės.

Į patalus krentu ramia galva, tokie žygiai man nėra naujiena. Žinau ko laukti, ko tikėtis. Šiek tiek neramina tik faktas, kad žygiuosiu ne su tais batais, kuriais galiu pasitikėti.

Šeštadienio rytas. Šeimyna dar saldžiai vartosi sapnuose. Tyliai pakylu, lengvai papusryčiauju ir nužingsniuoju į troleibuso stotelę. Keliolika minučių ir jau stoviu Vilniaus geležinkelių stotyje prie memorialinės lentos tremtiniams atminti. Toje pačioje stotyje, kur 1945 m. sausio 12 d. 16.35 val. nugriaudėjo galingas sprogimas, apie kurį dar pusę amžiaus beveik niekas nekalbėjo. Viskas buvo dailiai užglaistyta sovietiniu kūju ir pjautuvu. Bet dabar ne apie tai.

Geras pusvalandis ir pajudame Pabradės kryptimi. Tarp keleivių pasitaiko ir buvusių ištremtųjų. Viena močiulytė noriai bendrauja ir dalijasi atmintimi su žygeiviais, pasipuošusiais vienetiniais šių metų misijos marškinėliais. Išlipdama stotele anksčiau nei mes, susijaudinusi ji nuoširdžiai linki mums sėkmės. Spėju užklausti apie čaramšai, daugeliui sibiriečių gerai žinomą laukinį augalą, ne vienam Jų išsaugojusį gyvybę.

Žeimenos pusstotėje kiekvienas formaliai prisistatome, užsiklijuojame vardus, kad nereiktų tujintis, gauname pirmąsias instrukcijas ir mistiškus akmenėlius, kuriuos turėsime neštis viso žygio metu. Apie juos neišsiplėsiu, tebūnie tai mažytė intriga žygiuosiantiems kitais ar dar kitais metais.

Startas. Ne, be jokio šūvio. Juk ne varžybos. Nors kelionės vadovas Arnoldas Fokas diktuoja tokį tempą, kad drąsiai galėtume varžytis su orientacinininkais. Neilgai trukus, nors, tiesą pasakius, laiko nuojauta dingo vos žengus kelis žingsnius, priėjome pirmą kliūtį – Žeimenos upę. Kita vertus, tai buvo ne kliūtis, o malonus atsigaivinimas, nes Šulija gero oro nepagailėjo – saulė plieskė ir kaitino nekliudoma. Perbridus upę maršrutas nuvingiavo nuostabaus grožio mišku. Minkštas samanų kilimas buvo mūsų takas. Pušaitės ir saulėje mirgantys mėlynių lapeliai džiugino iš visų pusių. Netikėtai, lyg iš niekur, žygeivių sutrukdytas, išniro tetervinas ir padrikai mojuodamas sparnais nuskubėjo į ramesnę vietelę. Pirmą kartą iš taip arti mačiau šį paukštį!

Besišnekučiuodami įvairiausiomis temomis, retkarčiais sustodami pailsėti net nepastebėjom, kaip saulė pradėjo ristis žemyn. Vakarop priėjome 1863 m. sukilimo aukų kapavietes. Pasidalinę į dvi komandas kibome į darbą ir apsamanoję paminklai, aptverti žemomis medinėmis tvorelėmis, per pusvalandį buvo sutvarkyti. Krūtinę užliejo malonus virpesys.

Dangus jau dažėsi aukso spalva kuomet pasiekėme stovyklavietę prie Balto ežero. Ištvermingiausi išžygiavo sutvarkyti dar vienų kapelių už keleto kilometrų. Kita grupės dalis liko statyti palapinių, ruošti neatsiejamos stovyklos dalies – laužo. Tik sustojęs pastebėjau tai, dėl ko nerimavau prieš žygį – ant abiejų kojų padų pūpsojo po gerą riebią pūslę. Batai, kuriais žygiavau, kaip ir spėjau buvo niekam tikę.

Vakare, jau sparčiai temstant, visus sukvietė laužas. Kaip įmanoma talpiau susėdę, kas tiesiog stačiomis vakarieniavome. Skanaus kąsnio neatsisakė ir debesis uodų, kaip tyčia stovyklavusių toje pačioje pakrantėje. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir moškės – mažos šlykščios musėlytės, be perstojo kamikadziškai atakavusios visas atviras kūno vietas. Pokalbiai nukrypo arčiau Misijos esmės. Kiekvienas turėjo progą išsakyti savo mintis, požiūrį. Gal dėl jaudulio, gal dėl kokių kitų priežasčių buvo galima išgirsti ir „vadovėliškų”, lyg iš knygos skaitomų minčių, tačiau netrūko ir atvirų, drąsių, asmeniškų pasisakymų.

Galop, apie pirmą valandą nakties nuskambėjo pasiūlymas skirstytis poilsiui. Įsispraudžiau į miegmaišį, palikau tik angą nosiai ir po atviru dangumi užmigau.

Sekmadienis. Veiduose tarp rytinio užtinimo ėmė ryškėti ir vakarykštės kelionės nuovargis. Stovyklavietę palikom tvarkingesnę nei radome. Pasiliko tik keletas, nusprendusių nebetęsti tikrai įtempto žygio. Apžiūrėjau pūsles ir abejodamas patraukiau tolyn. Už poros kilometrų pasiekėme didžiulį susprogdintą partizanų bunkerį. Šioje vietoje žuvusių sąrašą vakare merginos pildė gal dvi valandas. Tylos minute pagerbėme kovotojus už laisvę.

Šiame žygio etape turėjau priimti sprendimą ar tęsti žygį lėtesniu tempu nei visa grupė ir galutinai sutrinti padus, kurių žūt būt prireiks kitą savaitę, ar bandyti nusigauti iki Vilniaus, apsilopyti ir sulaukti grįžtančių sostinėje. Apsvarstęs visus galimus už ir prieš, kartu su Liepa, kuriai toliau žygiuoti neleido stiprus kelio sąnario skausmas, patraukiau atgal į stovyklavietę, iš kur mus pametėjo iki artimiausios geležinkelių stoties.

Po keleto valandų pasiekiau namus, išsimaudžiau ir kibau tvarkyti pūsles. Po greitos reabilitacijos griebiau kamerą, kurią tampiausi viso žygio metu ir išlėkiau laukti grįžtančių.

Tarsi iškilmingas maršas nugriaudėjo griaustinis, lyg iš anksto užsakyta gatves nuplovė trumpa liūtis ir štai V. Šopeno gatve pamačiau atriedantį žygeivių autobusą. Maniau sutiksiu pervargusius, patižusius veidus, bet iš autobuso pažiro spindintys, laimingi žmonės. Ir aš žinau kodėl jie tokie. Tikrai.

Pabaigai

Perskaitę visas šias eilutes, manau, pasigedote patriotiškų pasisakymų. Pamokslų koks svarbus yra protėvių atminimas, pilietiškumas, tautiškumas ir t.t.. Ne, to nerašiau ir nerašysiu. Ne žodžiais mes Tėvynę mylim, ir ne nueitais kilometrais ar pritrintom pūslėm. Kas mane supranta, tam paaiškinimo nereiks.

Tingintiems skaityti

Kitą savaitę pasirodys trumpas filmukas, kuriame sudėsiu žygio akimirkas.
Ir nepamirškit birželio 13 d. pasirodyti menų fabrike „Loftas“ „Misija Sibiras“ palaikymo koncerte.

Žygio vadovas Arnoldas Fokas nagrinėja vietovės žemėlapį