Tai galimai paskutinis įrašas šiais metais ir specialiai tokiai progai pasilikau turbūt labiausiai mano akis šiemet sužavėjusį reginį. Tądien regis visi dievai stengėsi pasipuikuoti prieš kamerą ir demonstravo viską, kas žaviausia: auksinis ruduo, perregimas vanduo, ir kontrastinga žemos saulės šviesa, na ir aišku, atsitiktinis žmogaus ūkinės veiklos kūrinys, nepakartojamai fantastiškai patobulintas gamtos. Ar gali būti geriau?
Vieta regis niekuo neypatinga. Kam gali būti įdomus jau senokai nebeveikiantis karjeras, kurį pradėjo eksploatuoti dar 1930-ais? Čia išgaudavo klintis ir kažkokios specifinės rūšies marmurą. Išplovos, likusios išgavus reikiamą uolieną būdavo pilamos į krūvą, rusiškai skambiai vadinamą terikonu – kažkas panašaus, ką mes turime Kėdainiuose – dirbtinį gamybinių atliekų kalną. Karjeras tuo metu buvo sausas, vandenį čia nuolat išpumpuodavo siurbliai. Dirbdavo čia pati pigiausia darbo jėga – kaliniai. Nes taip pat nuo 30-ųjų veikė Murru kalėjimas, kuris vėliau virto Rummu kalėjimu ir galiausiai 2012-ais buvo uždarytas. Veiklė nutraukė ir karjeras.
Po karjero uždarymo, šią vietą netruko atrasti nardytojai, sportininkai, muzikantai, filmų kūrėjai, turistai ir t.t. Teritorijoje dabar iš tiesų verda gyvybė – man būnant čia plaukiojo narai, vyko airsoft’o renginys, žygiavo žygeiviai, kažkas piešė grafiti, kažkas piknikavo, o kažkas tiesiog vedžiojo šunį.
Čia užsukau, nes pirmiausia traukė retai sutinkami vandens užlieti pastatai, tačiau ryški žema saulės šviesa atskleidė visą per ilgus metus supiltos kalvos grožį. Visa tai kartu tapo nepakartojamai žaviu prisiminimu.
Prieš keliaujant čia, reikėtų žinoti, kad teritorija yra privati. Maudytis, šokinėjant nuo buvusių karjero pastatų, yra nesaugu. Vandenyje pilna gelžbetonio konstrukcijų, armatūros, spygliuotos vielos ir t.t. Ne vienas žmogus čia jau patyrė didesnių ar mažesnių traumų. 2016 metais buvo rastas nuskendusio vyriškio kūnas.
Likite gyvi!
