Šiauliai. Aviacijos poligonas

Nesu entuziastingas grybautojas ir net neįsivaizduoju ar pelkėtame Šilėnų miške prie Šiaulių galima rasti grybų, bet besidomintiems karo istorija ten „pagrybauti“ verta. Kodėl? Nes tarpukariu šioje pelkėtoje vietovėje buvo įkurtas bombardavimo poligonas. Apie jo egzistavimą iki šiol primena išlikę betoniniai stebėjimo bokšteliai.

Galbūt ne visiškai tiksliai, bet išsamiai apie poligoną ir išlikusius sekimo punktus buvo papasakota laidoje „KARINĖS PASLAPTYS. Aviacijos Poligonas“.

Karo lakūno, jaunesniojo leitenanto Antano Mikučio prisiminimai

Turbūt aiškiausiai buvusioje poligono teritorijoje esančių objektų paskirtį realiame gyvenime savo atsiminimuose aprašo tarpukario Lietuvos karo lakūnas Antanas Mikutis. Išrinkau pačią esmę, nuorodą į pilną tekstą rasite apačioje.

Ta pačia proga noriu keletą žodžių parašyti apie lėktuvo ANBO-VIII bandymus, <…> tai galėjo būti rugpjūčio mėn. pabaigoje (1939 m.), vieną gražią dieną į Zoknius atskrido su mums nematytu lėktuvu aviacijos viršininkas gen. A .Gustaitis. Tai buvo bandymų stadiją praeinantis lengvo tipo smogiamasis bombonešis ANBO-VIII.

Pirminiai bandymai su šiuo lėktuvu jau buvo atlikti Kaune, o baigiamąją bandymų fazę A.Gustaitis nutarė perkelti į Šilėnų poligoną, t.y. išmesti mokomųjų bombų seriją į taikinį žemėje pikiruojant (smingant žemyn). Kiek prisimenu, tų skridimų buvo keliolika ir ne vieną dieną, iki Šilėnų poligono (durpyno) nuo aerodromo Radviliškio link buvo apie 6 kilometrus.

Paties gen. A.Gustaičio sukonstruotas ir išbandytas lėktuvas parodė gerus rezultatus ir turėjo būti pradėtas gaminti karo aviacijos dirbtuvėse serijiniu būdu, tačiau karas viską sumaišė ir šio prototipo likimas liko nežinomas.

Stebėjimo punkto vieta 1930 m. žemėlapyje. Viršuje pažymėtas Zoknių aerodromas
Stebėjimo punkto vieta 1930 m. žemėlapyje. Viršuje pažymėtas Zoknių aerodromas

Pagerėjus orams, tuoj po Naujųjų Metų prasidėjo intensyvesnis darbas. Pirmiausia pradėjome mokomųjų bombų mėtymą Šilėnų poligone. Šis pratimas buvo įdomus ir rodė, kaip kas sugeba tai atlikti. Žvalgo sėdynėje buvo įstatytas pro lėktuvo dugną nejudomas optinis taikiklis (ilgas vamzdis – žiūronas), kurio pagalba buvo nusitaikoma į žemėje esanti objektą. Taiklumas labai priklausė nuo to, kaip pilotas vykdė žvalgo komandas, nes jis po savim taikinio nematydavo.

Vieno skridimo metu 1000 m aukštyje virš poligono buvo daromi keli užėjimai (konkrečiai – S ratai) ir kiekvieno tokio užėjimo virš taikinio metu buvo išmetama viena, cementinė bomba, kuri nukritusi sprogdavo ir sukeldavo dūmų debesėlį.
Žemėje (sekimo punkte) buvo pastatyti trys bokštai, išdėstyti trikampio kampuose, maždaug vienas nuo kito kilometro atstumu, o centre – taikinys. Sekėjai turėjo iš savo sektorių tam tikro taikiklio pagalba su apskritimo laipsnių padalomis užfiksuoti bombos nukritimo vietą ir užsirašyti. Po to žemėje pagal sekėjų duomenis buvo visa tai užrašoma ant specialaus tam tikslui skirto popieriaus lapo ir iš trikampio priešingų kampų išvestų linijų susikirtimo taškas rodė bombos nukritimo vietą ir nukrypimą nuo centro – taikinio. Pagal tai ir buvo vertinamas pratimo įvykdymas.

Zoknių aerodromo ortofotografija 1944-08-04
Zoknių aerodromo ortofotografija 1944-08-04

Pavasarėjant dar prisidėjo naujų pratimų – tai šaudymas į žemės taikinius Šilėnų poligone, oro kautynės su foto kulkosvaidžiais, artilerijos ugnies koregavimas ir panašiai. Šaudymas į žemės taikinius iš pradžių buvo kiek neįprastas, nes skraidėme greitesniais lėktuvais, nebuvome pripratę prie šviesinto taikiklio, daug didesnė buvo greitošauda, tačiau greitai apsipratome.

<…>

Keletą kartų teko skristi virš Rėkyvos ežero ir šaudyti į kito lėktuvo šešėlį ant vandens. Pozuotoju lėktuvu buvo ANBO-51, o jo žvalgas žymėdavo ant popieriaus lapo šaudančio lėktuvo pataikymus, nes iš viršaus labai gerai buvo matyti. Žodžiu, nuobodžiauti nebuvo kada, vis kuo nors užsiimdavom.
Buvo planuojama visai mūsų eskadrilei liepos pradžioje vykti į Palangą šaudymams į oro taikinius.

Visas tekstas čia: plienosparnai.lt

Reportažas iš Šilėnų poligono

Šiuo metu buvęs poligonas gerokai pasikeitęs. Tai tiesiog pelkėtas, nusausinimo kanalais išvagotas miškas, kuriuo vaikštant ar važinėjant net nekiltų mintis, kad čia prieš pusšimtį metų iš dangaus bombas mėtė ir kulkosvaidžiais taikinius varpė iš Zoknių pakilę lėktuvai.

Dabartinė poligono ortofotografija. Matomos bombų išverstos duobės
Dabartinė poligono ortofotografija. Matomos bombų išverstos duobės

Ieškoti buvusių stebėjimo punktų be išankstinio pasiruošimo būtų tas pats kaip grybauti Bernardinų sode. Laiko turėjau ne itin daug, todėl tiksliai žinodamas vieno stebėjimo punkto vietą tiesioginiu pataikymu prie jo ir atsidūriau.

Nežymus keliukas veda stebėjimo punkto link
Nežymus keliukas veda stebėjimo punkto link

Eksploatuojamame poligone medžių, be abejo, nebuvo
Eksploatuojamame poligone medžių, be abejo, nebuvo

Tuo metu, kurį aprašo Antanas Mikutis, miško savaime aišku poligone nebuvo. Stebėjimo punktai punktai buvo įrengti nusausintoje pelkėje.

Stebėjimo punkto statybos data
Stebėjimo punkto statybos data

Stebėjimo punkto užnugaris su durų anga
Stebėjimo punkto užnugaris su durų anga

Stebėjimo punktai buvo išdėstyti trikampiu, bombos mėtomos į taikinį trikampio centre.

Durų lanksto dalis
Durų lanksto dalis

Nors bombos buvo mėtomos priešingoje pusėje, stebėtojus saugodavo tvirtos sunkios durys. Tą liudija išlikusios durų lanktų dalys.

Laikikliai ant išorinės sienos
Laikikliai ant išorinės sienos

Ant išorinės sienos išlikę kažkokie laikikliai lenktais galais. Kokia jų paskirtis, nepavyko išsiaiškinti. Jei turite idėjų, parašykite komentare.

Apačioje matoma pamatinės dalies skiedinio sudėtis
Apačioje matoma pamatinės dalies skiedinio sudėtis

Stebėjimo anga
Stebėjimo anga

Išorinėje sienoje įstrigusi kulka
Išorinėje sienoje įstrigusi kulka

Neaišku kodėl stebėjimo punkto išorinė siena gerokai suvarpyta kulkų. Apžiūrėjus keletą „randų“, kraterio dugne nesunkiai galima rasti kulkų likučių. Kas, kodėl ir kada apšaudė šiuos bokštelius?

Apatinis durų lankstas
Apatinis durų lankstas

Apatinis durų lankstas stipriai sulenktas, durų niša šiek tiek apgriauta. Matomai durys buvo vertingos ir žalą padarė jas lupę vagys. Sprogimo viduje tikrai nebuvo, kaip atrodo silpniausios panašių objektų vietos po sprogimo į valias galima prisižiūrėti patyrinėjus Liepojos fortifikaciją.

Stebėjimo anga iš vidaus
Stebėjimo anga iš vidaus

Viduje erdvės nedaug, trūksta grindų, kurios turbūt buvo medinės ir dėl neišliko. Galbūt buvo ir paaukštinimas patogesniam stebėjimui.

Laikiklis
Laikiklis

Prie stebėjimo angos išlikęs metalinis laikiklis su apvalia ertme. Dėl stebėtojų saugumo, spėju, prie šio laikiklio buvo tvirtinimamas periskopas su galimybe matuoti kampą. Surinkus pataikymo kampo duomenis iš trijų stebėjimo punktų nesunkiai galima nustatyti tikslią pataikymo vietą ir apskaičiuoti šaulio/bombarduotojo taiklumą.

Bendras stebėjimo punkto vaizdas iš rytų pusės
Bendras stebėjimo punkto vaizdas iš rytų pusės

Neaiški metalinė nuolauža, rasta prie stebėjimo punkto
Neaiški metalinė nuolauža, rasta prie stebėjimo punkto

Stebėjimo punkto priekinis fasadas
Stebėjimo punkto priekinis fasadas

Lituanica II likimas

Kalbant apie Lituanica’os II likimą pirmiausia reiktų žinoti, kuo ji ypatinga Lietuvai.

1935 m. rugsėjo 21-22 dienomis lakūnas Feliksas Vaitkus vienmotore, perdaryta „Lockheed Vega 5B“ – Lituanica II perskridęs Atlantą tapo šeštuoju transatlantiniu solo pilotu, bei vieninteliu lakūnu perskridusiu Atlantą 1935 metais.
Manydamas, kad iki Kauno neužteks degalų bei kankinamas 17 valandų aklo skridimo nuovargio, F. Vaitkus perskridęs Atlantą priėmė sprendimą tūpti Airijoje.


Į Lituanicos II bakus pilamas kuras, Niujorko Floyd Bennet aerodromas, 1935 m. vasara.

Na, o dabar išsiaiškinkime, kas nutiko Lituanica II ir kuo jos likimas susijęs su Šilėnų poligonu.

Norisi paminėti vieną nemalonų įvykį tai „Lituanicos II“ sunaikinimas. Spalio pirmomis dienomis šis lėktuvas buvo iš ardytas ir išgabentas kaip taikinys į Šilėnų poligoną subombarduoti. Štai koks skaudus to istorinio lėktuvo likimas. Minėjau anksčiau, kad šiuo lėktuvu Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo mėnesį perskrido Atlanto vandenyną, ir tai lietuvių tautai buvo didelė garbė. Šis lėktuvas po avarijos karo aviacijos dirbtuvėse buvo suremontuotas, mjr. Vaičiaus išbandytas ir laikomas 3-os eskadrilės angare. Retkarčiais buvo paskraidoma fotografavimo reikalais. Mums „Lituanica II“ buvo tarsi relikvija. – prisimena Antanas Mikutis.

 

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 2 comments
  • Marius
    Atsakyti

    Kas noretu kartu pazioplineti prisirinkti grybu ar tiesiog pabandyti paieskoti visu 3 boksteliu brukstelkit as irgi noreciau prisideti 🙂 Taipat noreciau sudaryti soki toki zemelapi kur kaip tuos bokstelius rasti 🙂

  • Įdomūs sutapimai
    Atsakyti

    Antanas Mikutis buvo, galima sakyt, mano kaimynas – gyveno mano vaikystės name Kalinausko g. 10, Vilniuje. Turėjo 2 sūnus, Vytautą (vyresnį) ir Algį. Algis buvo beveik mano bendraamžis. Aštuntajame dešimtmetyje Algis buvo Lietuvoje gana žinomas sportininkas, penkiakovininkas. Vėliau, jau nepriklausomybės laikais, jis, kiek suprantu, dirbo Vaikystėj kieme mes visi žinojom, kad Mikutis buvo sklandytojas. Prisimenu, vienu metu jis vaikščiojo sugipsuota koja, nes buvo patekęs į sklandytuvo avariją. Bet kad buvo Smetonos laikų karo lakūnas, tai niekas nebuvom girdėję. Įdomu, kad jis buvo vienintelis Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas, skraidęs ir po karo – tegu tik sklandytuvu. Tiesą sakant, mano kartos vaikai nieko nebuvo girdėję ne tik apie Lietuvos aviaciją, bet ir iš viso apie tokios Nepriklausomos Lietuvos egzistavimą – tokią galingą spaliukiškai/pionierišką smegenų plovimo sistemą buvo užsukę sovietai.

Jūsų nuomonė