1968 metais naktį iš sausio 14 į 15 Sicilijos salos Belice slėnio gyventojus pažadino itin stiprus žemės drebėjimas. Buvo užfiksuoti šeši stiprūs smūgiai, pagal Richterio skalę – maždaug 6-8 balų stiprumo. Žuvo 231 žmogus (tikėtina, daugiau nei 400), suskaičiuoti daugiau nei 632 sužeistieji, apie 100 tūkstančių gyventojų liko be namų. Tai tik statistika. Vaizdai dar ir dabar priverčia įsivaizduoti kokį košmarą teko patirti šio regiono gyventojams.
Drebėjimo epicentras buvo tarp trijų miestelių: Gibellina, Salaparuta ir Poggioreale, apie kurį šis reportažas. Nuo stichijos stipriai nukentėjo net dešimt gyvenviečių:
- Santa Ninfa
- Partanna
- Montevago
- Santa Margherita di Belice
- Gibellina
- Salaparuta
- Poggioreale
- Vita
- Salemi
- Camporeale
Didžiausia bėda tuo metu buvo ta, kad nei savivalda, nei specialiosios tarnybos nebuvo pasiruošusios nedelsiant vykdyti gelbėjimo darbus, juo labiau – suteiktį pastogę ir prieglobstį tokiam kiekiui be namų likusių žmonių, aprūpinti juos būtiniausiais išgyvenimui reikalingais daiktais ir produktais. Nebuvo net operatyvinio plano, ką daryti ištikus tokio masto nelaimei.
Metai po drebėjimo šimtai žmonių vis dar gyveno palapinėse, nauji namai nebuvo statomi. Tik trečdalis nelaimėlių sulaukė valstybės finansinės paramos. Net ir prabėgus devyneriems metams po katastrofos nei vienas pabėgėlis nebuvo apgyvendintas naujame būste. 60 tūkstančių žmonių gyveno laikinuose namuose.
Galų gale Poggioreale, Gibellina, Vita, Santa Margherita di Belice ir Salaparuta miesteliai buvo atstatyti kitose vietose.
Kelionės įspūdžiai
Planuojant kelionę stichiškai susidėliojau dominančius taškus ir plačiau apie šią vietą nesidomėjau. Kaip įprasta, slankiodamas žemėlapį tiesiog pamačiau nemažą miestelį, kurio visi namai akivaizdžiai buvo be stogo. Kas čia nutiko sužinojom tik bevaikščiodami vietoje. Atsitiktinai sutikome italą savanorį, vedžiojantį turistus. Turistai vokiečiai, niekas angliškai nekalbėjo, bet tai anokia kliūtis, pasirodo, italų-lietuvių kalbos kuo puikiausiai dera ir susikalbėti netrukdo.
Privažiuoti miestelį buvo šioks toks iššūkis, nes žemėlapyje nesimatė kelio kokybės, todėl pataikėme į keliuką, kuris buvo nuslinkęs su visu šlaitu. Grįžti ir ieškoti kito kelio nesinorėjo, todėl įsivaizdavom, kad išsinuomotas Citroen Cactus yra visureigis ir kliūtį įveikėme be didesnių vargų. Kiti kelio nelygumai buvo tik menkniekis.
Miestelyje sutiktas italas-savanoris pakvietė mus į vieną iš geriau išlikusių namų, kurį jis po truputį atstatinėja ir kaupia tarp griuvėsių rastus daiktus bei kuria savotišką muziejų. Eksponatų tikrai nemažai, todėl už gerą širdį ir įdėtą darbą tvarkant teritoriją palikome jam dešimt eurų.
Beje, miestelyje galite sutikti juodos spalvos gyvačių. Pernelyg nebijokite – jos nėra agresyvios ar mirtinai nuodingos. Saugokite jas ir save.
Ar verta išsukti iš kelio dėl šių vaizdų? Jei mano žmonai patiko, turbūt verta.
Laiptai į Elimo aikštę miestelio centre
Žvilgsnis atgal, nusileidus į aikštę. Kairėje – vienas moderniausių pastatų
Skulptūra priešais Purgatorio baržnyčią Elimo aikštėje
Griuvėsiai ir centrinės gatvės perspektyva
Namas Regina Margherita gatvėje
Regina Margherita gatvės tęsinys
Nutilusi kaimynystė
Mechanizuotas alyvuogių aliejaus fabrikėlis
Alyvuogių presai
Filtrai aliejui filtruoti
Freska
Šv. Antonio da Padova bažnyčios fasadas
Šv. Antonio da Padova bažnyčios altorius
Šv. Antonio da Padova bažnyčios interjeras
Gatvės perspektyva iš Šv. Antonio da Padova bažnyčios
Pradinė mokykla
Pradinės mokyklos koridorius
Miestelio mero rūmų griuvėsiai
„Palermo“
Viena gražensių tarpuvarčių
Erdvi laiptinė
Namo centrinėje gatvėje fasadas
Viena savanorio įkurto muziejaus patalpų
Aliejaus kubilas
Šioje patalpoje vykdavo turbūt vienas gražiausių miestelio ritualų. Vyrai į baseinėlį paaukštintu dugnu išpildavo krepšius alyvuogių, o moterys nuogomis kojomis trypdamos sultingas uogas spausdavo aliejų. Taip ir sustingau prie šio kubilo… Vaizduotė dirbo už visus.
Dingę gyvenimai
Rūsys
Gesù e Maria bažnyčia
Gesù e Maria bažnyčios interjeras
Dvokiantis šaltinis
