Černobylio zona. Kitoks žvilgsnis

Zona, tai sapnas realybėje. Protu nesuvokiamas, nei vienu iš penkių pojūčių nejaučiamas pavojus. Nežinomybė. Dviejų kūrėjų: Gamtos ir Žmogaus kova. Katastrofa. Tūkstančiai negrįžtamai pakeistų gyvenimų.

Ta diena man lyg miražas. Jei nebūtų šių kadrų, bėgant laikui užmirščiau, kad čia iš tiesų buvau.

Įžanga

Kodėl „kitoks žvilgsnis“? Skaitant Andrew Leatherbarrow knygą „Černobylis. 01:23:40“, neįmanoma nepastebėti autoriaus apmaudo – jis net keletą kartų užsimena, kad buvo nepatenkintas savo fotografijomis. Ir net įvardija priežastis – skubėjimas, fotografavimas nežiūrint kompozicijos, tiesiog spragsėjimas užraktu visomis kryptimis. Tai puikus patarimas ko nedaryti keliaujantiems fotografams. Laiko visuomet yra tiek kiek yra. Jo kiekį gali šiek tiek padidinti pasiruošimas iš anksto, bet svarbiausia –nesiblaškyti ir išnaudoti turimą laiką kokybiškai. Kartais tereikia pasiruošus išlaukti tinkamo momento ir norimas kadras pats ateis pas tave.

Neslėpsiu Černobylio zonoje buvau trumpai, vos keletą valandų. Naudojau kiek neįprastą techniką – ilgo židinio nuotolio objektyvą su galimybe ryškumo gylio plokštumą paversti ir pasukti. Pavyzdžiui, fokusuoti į objektą esantį arti kadro kairėje apačioje ir tolumoje kadro viršuje dešinėje. Dėl tokio pasirinkimo nė kiek nesigailiu. Visi Černobylio zonos ir Pripetės miesto užkaboriai jau nufotografuoti tūkstančius kartų. Bet dauguma kadrų atrodo tokie patys kaip ir kiti. Nemanau, kad ir man pavyko sukurti kažką unikalaus, gal tik pažvelgti kiek kitaip.

Černobylio miestas

Dabar, tai varganas miestelis, kurį žino visas pasaulis. Jo istorija labai ilga – tuo pačiu metu, kai buvo paminėtas vardas Lietuvos, čia jau gyveno žmonės. Raštu pavadinimą užrašė kiek vėliau, 1193 m. čia neva kažkoks kunigaikštis mėgo medžioti… Su strėlėmis greičiausiai.

Su atomine elektrine Černobylis susijęs ne ką daugiau, nei Ignalina su prie Visagino esančia Ignalinos AE, bet prie kažko reikia rištis. Arba galima pavadinti pvz., A. Brazausko elektrine, bet yra kaip yra. Iki elektrinės kaip ir iki Pripetės miesto nuo čia – apie 20 kilometrų.

Mieste, taip pat kaip ir kituose Ukrainos miesteliuose, nesančiuose zonoje veikia laiko mašina. Na, gal ne visai gerai veikia, nes kai kur matosi ir užuominų į XXI amžių, bet laikas čia iš esmės sustojo tada, kai aš apsiavęs nuspardytus inkariukus ir įšokęs į ištampytus treningus kiaurais kelėnais kartu su murzina kiemo šaika ėjau pirkti kramtoškės „Trys paršiukai“. Nuo tada čia niekas nepasikeitė. Tik žmonių sumažėjo.

Išvažiuojant iš Černobylio miesto sustojame prie nedidelės aikštelės, su baltarusišku pavyzdžiu storu dažų sluoksniu numaliavota technika, kuri neva dalyvavo likviduojant avarijos padarinius. Pasižiūrėjus į primityvią jų konstrukciją sunku suvokti kaip tokioje šalyje išvis galėjo veikti atominė elektrinė. Bet tą skambią frazę „Умом Россию не понять“ žinome visi ir nereikia ieškoti kažko giliau. Rusijoje nuo 1965 tebegamina tuos pačius automobilius „буханка“ (kepalas). 55 metus, Vatsonai!

Černobylio atominė elektrinė

Mane asmeniškai traukia ir stebina tokių objektų masteliai. Pradedant žemės sklypo paruošimu jų statybai. Juk reikia nusausinti, išlyginti milžiniškus plotus, juose sukurti patogią ir funkcionuojančią infrastruktūrą, o tada pastatyti ir užtikrinti kiekvieno tokio milžiniško organizmo organo funkciją. Fantastika! Tačiau, kaip bebūtų apmaudu, jau žinome kainą, kai šiame sudėtingame procese įveliame klaidų. O jei ne vieną ir ne dešimt?

Manau čia yra pats laikas trumpai pakalbėti apie literatūrą. Apie įvykius elektrinėje, priežastis ir pasekmes parašyta kalnai knygų, sukurtos valandų valandos televizijos laidų ir filmų. Vieni autoriai tikina, kad jų tiesa tiesesnė už kitų, kiti pasirenka kitokias formas. Aš asmeniškai visus informacijos šaltinius vertinu atsargiai ir niekada teiginių nepriimu kaip faktų. Toks atsargumas leidžia greičiau pastebėti neatitikimus ar atsainaus redaktorių darbo pavyzdžius.

Kelios knygos, kurias šia tema perskaičiau paskutiniu metu:

• „Černobylis“, Šarūnas Jasiukevičius
  Lengvai skaitomas leidinys nuotykių ieškotojams ar bent norintiems tokiais būti. Asmeninės autoriaus patirtys, išgyvenimai, pletkai, istorijos. Lengvai ir nelabai rimtai.
• „Černobylio Malda“. Svetlana Aleksijevič
  Nuostabi knyga. Žmonių, kurių gyvenimus pakeitė AE avarija, monologai iš nepelnytai užmirštos kitos sienos pusės – Baltarusijos. Būtina perskaityti.
• „Černobylis. 01:23:40“. Andrew Leatherbarrow
  Briedžio leidyklos išleista knyga automatiškai verčia būti dukart atidesniam virškinant tekstą. Autorius – fanatikas iš Vakarų, turėjęs svajonę aplankyti Zoną. Knygos pliusas – smulkiau nagrinėjama avarija iš techninės pusės, daugumai suprantamais terminais. Vertime ir redagavime yra klaidų.
• „Černobylis“ Jurijus Šcerbakovas
  Išleista 1988 m. (lietuvių kalba 1990). Skaičiau jau senokai, pastabų nepamenu, bet perskaityti verta.

Pripetės miestas

Pripetė. Miestas – legenda. Vieta, kurią verta aplankyti ne vieną kartą. Kiekvienas čia atras kuo žavėtis. Tyla. Gamtos galia. Laikinumu.

Neišdildomą įspūdį palieka judėjimas pagrindiniu Lenino prospektu, kuris vasarą visiškai žalias ir didžiulių daugiabučių, esančių už poros dešimčių metrų beveik nesimato.

Radaras „Duga-1“

Radiolokacinė stotis, kompleksas, su atskira gyvenviete „Černobylis-2“, skirta aptarnaujančiam personalui. Su elektrine nesusijęs, bet nuo jos iš dalies priklausomas objektas. Sužavėjo mastelis… Sunkiai apibūdinamas milžiniškas statinys, antenų masyvas – matrica. Būtina pamatyti.

Kaip žinia, tai vienintelis toks likęs objektas pasaulyje, simbolizuojantis milžinišką beprasmio Šaltojo karo absurdo lygį. Manau, tai – didžiausias pasaulyje paminklas Šaltajam karui.

Liūdna tik tai, kad yra manančių, jog šis objektas neturi jokios reikšmės ir šiandien yra bevertis. Pvz., savo ausimis girdėjau gamtininką Selemoną Paltanavičių sakant, kad anteną reikėtų tiesiog nugriauti. Mano nuomonė priešinga, kad ir dėl paprasčiausių ekonominių sumetimų – Zonos turistai Ukrainos žmonėms atneša uždarbį.

Ačiū už dėmesį. Nebijokite eksperimentuoti!