Reportažas iš vienos tokių vietų kaimyninėje Latvijoje, kurių koordinačių niekada bet kam nedalinu, nes čia – kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Šioms nuotraukoms jau daugiau nei 2 metai, bet nepasidalinti negaliu – nežinia kada dar čia atsidursiu, nežinia, kas bus rytoj. Vienas tokio tipo kompleksas Latvijoje jau galutinai demontuotas. Paleidimo šachtų vietas primena duburiai išraustoje žemėje…
O dabar apie viską nuo pradžių.
Tą kart prieš kelionę žadintuvas lyg tyčia nesuveikė – išsikrovė telefono akumuliatorius, bet pajudėjom sutartu laiku, dar aklinoje tamsoje ir jau prašvitus apie 8 valandą ryto buvome Elėjos apylinkėse. Čia paaiškėjo, kad aklai GPS prietaisais pasitikėti negalima – elektronika bandė mus paklaidinti nurodydama sukti į ne į tą miško keliuką. Kelionei, beja, pasirinkome tikrai neblogą ir saugų laiką, nes visą savaitgalį laikėsi maždaug -20 – -15 laipsnių. Kodėl saugų? Nes daugelis aplankytų objektų yra avarinės būklės – apgriauti vandalų, laiko ar sprogimų, o tokiu laiku žemė įšalusi ir gruntas duoda papildomo tvirtumo.
Trumpai apie objektą. „Dvina“ tipo 4 šachtų kompleksas pritaikytas R-12U (SS-4 Mod 2 Sandal) raketoms. Veikė nuo 1964 m. Iki 1982 m. Apie šio konkretaus objekto istoriją sunku konkrečiau papasakoti, nes pats objektas anuo metu buvo itin slaptas ir jo vidinis gyvenimas gyvas tik čia tarnavusių atmintyje, o jie, kaip žinia, išsibarstę po visą buvusios Tarybų sąjungos teritoriją.
Raketa R-12: kraunama ant transporterio; tvirtinama galvutė; prieš nuleidimą į šachtą
Miško takeliu priėję paleidimo kompleksą tolumoje pastebėjome šen bei ten kylant baltus dūmus. Pirma mintis – kažkas labai anksti “darbuojasi”. Pasirodo, iš įvairių angų veržėsi šilti garai – viduje pakankamai drėgna ir oro temperatūra aukščiau nulio. Patekti į vidų nebuvo taip paprasta, teko lįsti pro akmenim užverstą praėjimą. Viduje kaip ir 2009 m. rudenį aplankytoje “Misa” bazėje – viskas kas vertinga išlupta. Liko tik nevertinga skarda ir vamzdžių atraižos sienose po “stambiujų metalistų” invazijos. Tačiau netgi tokius likučius vietiniai marodieriai bando išlupti griaudami sienas arba atkasdami tai, kas buvo likę po žeme. Apatinis aukštas sausas, tad galėjome pasiekti vieną iš paleidimo šachtų. Tikėtis įlįsti po kupolu buvo beprasmiška, nes be alpinizmo įgūdžių ir reikiamos įrangos, pro aptarnavimo angas patekti į šachtą buvo neįmanoma. Laiptinė prie aptarnavimo lifto buvo apsemta…
„Dvina” tipo šachtinio starto komplekso prieigos
Pagrindinis įėjimas užverstas akmenimis. Ne drambliai – tilpom.
Centrinis koridorius -1 aukšte
Valdymo centro patalpa
Ventiliacijos įrangos patalpa
Elektros įrangos patalpa -2 aukšte
Dyzelinio generatoriaus patalpa
Čia stovėjo kuro cisterna
Sužeminta kuro siurblio patalpa apsemta
Avarinis liukas
Liukas į kuro perdavimo vamzdžių techninį tunelį
Centrinis antro aukšto koridorius. Metalinės grindys išluptos
Oksidatoriaus siurblio patalpa
Tunelis, vedantis į vieną iš paleidimo šachtų
Apsemta laiptinė link aptarnavimo elevatoriaus paleidimo šachtoje
Erdvė aplink piltuvėlio formos šachtos viršų
Šachta visiškai apsemta
Avarinis išėjimas prie šachtos
Marodierių darbo vieta. Nuardoma viskas, kas turi bent kokią vertę
Deguonies ir azoto saugykla
Įdomumo dėlei siūlau pažiūrėti ir šį filmuką, kuriame demostruojami sovietų raketinės gynybos “perliukai”, ano meto balistinių raketų startai.
Teko tarnauti šiame objekte.
Ne viską apėjote ir ne viską suradote.
Tai buvo karinis dalinys kito karinio dalinio teritorijoje.
Ypatingo karinio rėžimo zona…..