Vienas seniausių Liepojos fortifikacinių statinių – Liepojos pietinę ribą saugojęs Carinės Rusijos laikais statytas fortas. Tai, vienas pirmųjų objektų, aplankytų tyrinėjant šio Latvijos uostamiesčio įtvirtinimus. Čia pabuvoti teko kasmet, pradedant nuo 2008 metų. Deja, kokybiškų nuotraukų gausa pasigirti būtų sunku.
Dėl kvailo neapdairumo, nuotraukos, darytos 2011 m. spalio mėnesį, kartu su krūva nuotraukų ir filmuotos medžiagos iš III-ios artilerijos baterijos Liepojos šiaurinėje dalyje nukeliavo į skaitmeninį Anapilį, po taiklaus smūgio į išorinį kietąjį diską, į kurį pakankamai šviežiai buvo „nukrauta“ medžiaga iš 2011 m. spalio 21-23 d. išvykos į Latviją. Per keletą dienų pavyko atkurti beveik visus ±1 Tb duomenį, tame tarpe ir sekančios kelionės dienos nuotraukas, beveik…
Trumpai apie fortą. Tai, ganėtinai unikalus Rusijos caro Aleksandro III-iojo inicijuotos, jo sūnaus Nikolajaus II-ojo beveik užbaigtos Liepojos tvirtovės fortifikacinis statinys. Jis, ne taip kaip kiti, nenukentėjo nuo sprogimų. Išplanavimas nesimetriškas, centrinė poterna nuo užnugario kareivinių vedė į kovines pozicijas, į ją kaip ir daugumoje tuo metu statytų fortų, galima patekti iš abiejų forto kiemo pusių. Šis fortas – vienintelis Liepojoje turintis kaponierių. Jo šaudymo angos suprojektuotos taip, kad kulkosvaidžių ar nedidelio kalibro artilerijos pabūklų ugnimi galėtų dengti vandeniu užsemto gynybinio griovio vakarinę ir pietinę dalis. Šiaurės vakariniame kampe įspraustas ugnies koregavimo punktas, nukreiptas į jūros pusę. Ant jo stogo išlikę metaliniai tvirtinimo elementai, dėl kurių paskirties kurį laiką vyko diskusijos Liepojos tvirtovės istoriją nagrinėjančiuose forumuose, tačiau bendros išvados nebuvo prieita. Tikėtina, kad šie elementai atsirado sovietinės okupacijos metu, nes tokių objektų (ugnies koregavimo punktų) maskavimas iš viršaus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nebuvo būtinas dėl neegzistavusios žvalgybinės aviacijos.
Vandeniu apsemtas forto griovys
Ugnies koregavimo punktas 2010 metų žiemą
Forto panorama nuo ugnies koregavimo punkto
Įėjimas į centrinę poterną bei ventiliacijos šulinys forto kieme
Užnugario sandėliai ir kareivinės (2008 m. nuotrauka)
Užnugario sandėliai ir kareivinės (2008 m. nuotrauka)
Hermetinių įėjimo į centrinę poterną durų likučiai
Poternos išsišakojimas
Kaponierius
Bene įdomiausia forto dalis – kaponierius ([pranc. caponière]: 1. sausame tvirtovės griovyje įrengtas akmeninis skliautuotas statinys, iš kurio išilgai apšaudomas tas griovys; 2. įtvirtinto rajono kazematas su artilerijos pabūklu šaudyti į priešo sparną.). Visais metų laikais kaponierius sunkiai prieinamas apžiūrai iš vidaus dėl apie pusmetrį užsemtų grindų. 2010 m. sausį šaltukas gerokai paspaudė ir užsemtų požemių vanduo užšalo, tada, trumpo sustojimo metu, pavyko padaryti keletą kaponieriaus kadrų iš vidaus.
Forto kaponierius
Kaponieriaus šaudymo angos, „dengiančios” pietinį forto griovį (2008 m. nuotrauka)
Kaponieriaus šone įrengtas tramplynas (2008 m. nuotrauka)
Poterna, vedanti į kaponierių
Dalis poternos užpilta per ventiliacijos angas byrančiu smėliu, kaponierių semia vanduo
Kaponieriaus kazematas su šaudymo angomis
Kaponieriaus šaudymo anga ir anga parako dūmams išeiti
Piešiniai ant kaponieriaus sienų
Menas?
Lubų fragmentas
Sprogimo žymės poternoje, toliau kairėje – nedidelė niša vežimėliams su amunicija praleisti
