Menas ir duona Vilniuje

Data: 17 birželio, 2013

Apie meną turiu gana skeptišką nuomonę. Pirmiausia, riba tarp meno ir kūrybinių išrūgų yra labai plona. Antra, manau, kad menas, tai kruopštaus darbo ir originalios minties vaisius. Ne kitaip, na gal su retomis išimtimis.
Ar galima vizualinių instaliacijų kratinį 4-ojoje „Vilniaus duonos“ kepykloje vadinti menu? Vargu. Ši vieta labiau primena, nuo sistemos replių bėgančio jaunimo padrikų minčių juodraštį, bet ne meną.

Gan ilgai atidėliojau apsilankymą apleistoje kepykloje. Ir išties, prisipažinsiu, jau palikęs teritoriją jokių sentimentų jai nejaučiau. Kažko šiai vietai trūko. Gal ta menininkų intervencija išvijo pirminę vietos dvasią. Gal prie įėjimo dūzgiantys darbininkai, be žodžių praleidę mus pro akis, gal kuklus kepyklos veiklos likučių asortimentas…

Kurį laiką pastate buvo užstrigusios „Commune Art“ kūrybinės dirbtuvės. Po jų ir liko visas šis nuotraukose matomas balaganas.

Trumpa kepyklos istorija

Ketvirtosios „Vilniaus duonos“ kepyklos pastatai iškilo 1959 metais. Kepykloje, prieš ją uždarant, veikė sumuštinių duonų, batonų ir bandelių kepimo baras, vaflių baras ir konditerijos gaminių gamybos baras.

Iki 1994 metų balandžio mėnesio „Vilniaus duona“ buvo valstybinė akcinė įmonė. Pagal Vyriausybės nutarimą buvo leista privatizuoti iki 60% įstatinio kapitalo. 1994 m. gegužės 25 d. „Vilniaus duona“ užsiregistravo kaip akcinė bendrovė „Vilniaus duona“.

Saulės ir lietaus nugairinta kepyklos iškaba