Nugriovus Žalgirio baseiną (gražus buvo pastatas, nors ir sovietinis) ir pradėjus visiškai nederančio prie aplinkos modernaus biurų bei apartamentų komplekso statybas, netikėtai ir su didžiausiu trenksmu į aktualijų viršūnes iššovė senų seniausiai užmirštų žydų kapinių klausimas. Grasinimai JAV vyriausybe ir neišskalbiama dėme Lietuvos reputacijai pasipylė iš žydų bendruomenės veikėjų lūpų.
Kaip buvo ir yra iš tikrųjų, pabandysiu glaustai ir bešališkai apžvelgti.
Ginčytis, buvo ar nebuvo kapinės toje vietoje net neverta. Atsakymas vienas ir labai aiškus – taip buvo. Buvo nuo seniausių laikų, kuomet mūsų protėviai dar pagonių dievų galutinai nebuvo išsižadėję. Tik keletas kartų užaugę šviežiais krikščionybės purslais apkrapyti. Kyla klausimas: iki kada jos buvo naudojamos ir koks kitų Vilniaus kapinių likimas?
Čia pakeiskim kursą ir nubėkim ant Taurakalnio prie profsajungų rūmų. Visas kalnas ir jo papėdė buvo nusėta kapais. Kapinių ribos siekė net alaus bravoro prieigas. Ohoho! Kur tos kapinės? Nėra. Tik rytinėje pusiau apleistų rūmų pašonėje dar galima aptikti buvusių kapinių pėdsakus ir vienišą Felicijos Bendurt koplytėlę sovietinės architektūros šedevro (architektas Gediminas Baravykas už tai net SSRS Ministrų Tarybos premiją 1976 m. gavo) Civilinės metrikacijos rūmų šešėlyje. Daugiau jokių vizualių užuominų apie kapines nėra. Ir tai ne vienintelis pavyzdys.
Grįžkim prie žydų kapinių ir paskaitykim ištrauką iš vienos įdomiausių knygų apie Vilniaus istoriją.
1569-1795 laikotarpis
Seniausios žydų kapinės buvo dešiniajame Neries krante priešais Vilnios intaką, Žvejų priemiestyje. Iš rytų prie jų šliejosi senosios karmelitų kapinės, o maždaug 300 m į vakarus, už dabartinio Lietuvos energijos pastato ir iš dalies po juo buvo Šv. Rapolo bažnyčios kapinės.<…>
Paprastai žydai mirusiuosius stengdavosi palaidoti dar tą pačią dieną. Skubėta, matyt, ir dėl krikščionių išpuolių. Žydai turėjo teisę mirusius laidoti tik vėlai vakare, tačiau net tada fanatikai dažnai užpuldavo laidotuvininkus.
Visa kapinių teritorija buvo valstybinė, priklausė Vilniaus pilies ir Malkininkystės jurisdikai. Nuo XVII a. antrosios pusės iki XIX a. pradžios Vilniaus žydų bendruomenė plėtė kapines už žemę mokėdama nustatytus mokesčius, tačiau teisės į žemės nuosavybę neįgijo.A. R. Čaplinskas „Vilniaus Istorija. Legendos ir tikrovė“. Charibdė, 2010
Ištrauka nurodo, kad kapinių dešiniajame Neries krante būta ir ne vienų. Šiuos laikus pasiekė tik mažas žemės lopinėlis su Šv. arkangelo Rapolo kapinaitėmis, kuriose dabar šeimininkauja armėnų religinė bendruomenė. Karmelitų kapinių nelikę nė kvapo, kaip ir žydų kapinių. Deja, tik dėl jų vienų kažkodėl kyla vaidai. Atkreipkim dėmesį ir į tai, kad žemę kapinėms žydai nuomavosi, ji niekada nebuvo ir netapo bendruomenės nuosavybe, tad šioje vietoje taip drąsiai rėkauti, drausti ir grasinti iš jų pusės nederėtų.
Carinė Rusija. Vilniaus pilių teritoriją numatyta pertvarkyti paverčiant ją šiuolaikine (anuomet) tvirtove. Grandiozinis planas, gražu žiūrėti, tačiau pilnai jo įgyvendinti taip ir nepavyko. Galų gale gynybiniai grioviai buvo užpilti ir tvirtovės elementus bendrame architektūriniame ansamblyje gali atskirti tik specialistai. Be to, didžioji dauguma tvirtovės reikmėms statytų objektų šių dienų nepasiekė. Perskaitykim dar vieną ištrauką.
1795-1914 laikotarpis
Žvejuose tebeveikė senosios žydų kapinės, jas supo pylimas, čia nepaisant žydų išminčių raginimų nestatyti brangių antkapių, nes mirusiems nėra skirtumo tarp vargšų ir turtingųjų, buvo daug savitų reljefais, ornamentais ir simbolinėmis figūromis papuoštų antkapių. XVIII a. pabaigoje ant turtingųjų kapų imta statyti tinkuotų akmenų, plytų, juodo marmuro ar granito plokščių, grototomis ar kitokiomis durelėmis uždaromus tabernakulius. Carinė administracija buvo nusprendusi kapines uždaryti. Sprendimas įgyvendintas 1831 m. pradėjus tvirtovės statybą. Imperinė administracija visiems, kurių žemė ir pastatai buvo perimti, išmokėjo kompensacijas. Žydų bendruomenė gavo milžinišką tais laikais kompensaciją. Tvirtovės teritorija užėmė dalį kapinių, likusi jų teritorija tapo šaudymo lauku. Tvirtovės dalyje kariškiai iškasė gilius griovius, supylė pylimus artilerijos pabūklams.
A. R. Čaplinskas „Vilniaus Istorija. Legendos ir tikrovė“. Charibdė, 2010
Štai ir atsakymas. XIX a. pradžioje galutinai padedamas taškas žydų kapinių egzistavimui. Bendruomenė gauna milžinišką kompensaciją. Sklypas panaudojamas tvirtovės reikmėms. Būtina paminėti, kad 1840 m. Vilniaus plane kapinės toje teritorijoje nenurodytos, nors netoliese aiškiai pažymėtos Šv. arkangelo Rapolo kapinaitės.
1840 m. plano ir 2010 m. ortofoto palyginimas
1912 metais Sergejaus Prokudino – Gorskio nuotraukoje vis dar fiksuojamas antkapių būrelis medžių paunksmėje, bet 1937 m. Juozapo Kamarausko piešinyje, o jis piešdavo iš natūros, ne iš lempos, matomas užleistas parkelis, bet į kapines vargu ar panašus. Baigiantis skaudžiausiam pasaulyje kariniam konfliktui, 1944 m. liepos 9 d. Luftvafės žvalgybinis dvimotoris vokiškas orlaivis „Focke-Wulf“ Fw 189 minimą teritoriją įamžina ortofoto nuotraukoje, iš kurios, palyginus su 1840 metų Vilniaus žemėlapiu, galima spręsti, kad antžeminiai žydų kapinių likučiai buvo aikštelėje už dabartinių Sporto rūmų. Po karo nebelieka nieko, nei kapinių, nei tvirtovės statinių ir reljefo formavimo buvusiame Žvejų rajonėlyje. Buvusioje kapinių teritorijoje išdygsta Sporto rūmai ir Žalgirio baseinas.
Įsiplieskusioms aistroms dėl šių kapinių beblėstant ministro pirmininko sudaryta darbo grupė pasiūlė panaikinti nemokamą stovėjimo aikštelę prie sporto rūmų ir užsėti ją žole. Deja, toks žingsnis absoliučiai nelogiškas, nes jau prieš 170 metų aikštelės vietoje nebuvo nei kuolelio žyminčio kapines. Toje vietoje jau buvo įrengta dalis tvirtovės. Tą puikiausiai galite pamatyti 1840 m. plano ir 2010 m. ortofoto palyginime. Kaip vertino šį valdininkų žingsnį eilinis miestietis niekam nepaslaptis. Ir net nesidomėjęs istorija jis buvo teisus.
Vilniaus miesto panorama. 1937 m.
Griaunamas uždaro Žalgirio baseino pastatas
Taškai ant visų i sudėlioti. Lieka tik moraliniai principai, kuriais ir argumentuoja žydai. Kaip bebūtų, žiūrint bešališkai, reiktų nugriauti pusę Vilniaus centro, norint atitverti buvusių kapinių ribas. Tai neįmanoma. Juo labiau kaulams gulintiems po gatvių grindiniais ir namų pamatais jau nei šilta, nei šalta. Tų žmonių jau nebėra ir jų niekas nesugrąžins. Kapai reikalingi tik gyviems. Vienintelis gražus žingsnis, blaiviai mąstant, yra lentelė, ar bent nedidukas paminklas, kryželis, žymintis buvusią amžino atilsio vietą. Tokie simboliai prie sporto rūmų jau yra.
Istorija baigta, nors valdininkų, istorikų, investuotojų, gyventojų ir žydų bendruomenės veiksmai vis dar primena tragikomišką Krilovo eilėraštį:
Kada tarpusavy nesutaria draugai,
Jų bendras darbas nesiseks gerai,
Naudinga nieko jie nepadarys.Štai kartą Gulbė, Lydeka, Vėžys
Vežimą kupiną sumanė pevėžėti,
Ir greit jie įsikinkė visi trys!
Iš kailio nerias, o vežimas stovi vietoj!
Atrodo, krūvis jiems nebūtų per sunkus,
Bet Gulbė tiesia aukštumon sparnus,
Vėžys kažin kur atbulas ropoja,
O Lydeka į upę traukia atkaliai.
Kas kaltas čia, sunku išspręst greituoju, –
Tiktai vežimas ir dabar tenai.
Sporto rūmų statybos. 1965-1971 m.
Papildoma informacija
- Žvalgomieji archeologiniai tyrimai ties buvusiomis Vilniaus senosiomis žydų kapinėmis. www.lietuvospilys.lt
- Batalijų dėl žydų kapinių santrauka: www.lndp.lt/diskusijos
Šių dienų vaizdai
Pusiau apleistų rūmų interjeras
Paskutinė II PK pabaigoje matomų kapinių likučių vieta – sporto rūmų užnugaris
Nedidelis lauko baseinas buvusioje kapinių teritorijoje
Buvusi stovėjimo aikštelė buvo įrengta dar 1831 m. statytos tvirtovės teritorijoje
Aikštelės dėl kažkokių priežasčių nepavyko apmokestinti tai ir ap*iko bei apkasė, kad nebūtų konkurencijos aplinkinėms mokamoms zonoms
1937 m. J. Kamarausko akvarelėje dar aiškiai matyti, jog tame „apleistame parkelyje” yra antkapių. Štai čia (http://seforim.blogspot.com/2012/09/who-is-buried-in-vilna-gaons-tomb.html) galima pamatyti 1935 m. I. Klausnerio nubraižytą tuometinių Šnipiškių kapinių planelį. Ten vis dar buvo išlikę žymių žydų (pvz. Vilniaus Gaono) kapai, kurie iškelti pokariu.
ponas/ponia ‘argumentų’ ieškot knygoje „Holokausto Industrija”? blogosferos samizdatuose dar ne tokių konspiracinių kliedesių galima paskaityti.
O dėl senųjų žydų kapinių iškėlimo jas uždarius, pagal žydų tradiciją palaikų perlaidoti negalima, todėl jie ten ir liko. O po karo sovietinė valdžia specialiai žydų kapinių visoje Lietuvoje klausimu priėmė nutarimą nustatantį laikotarpį po kurio kapinės nustaoja ‘veikti’, o specialiai žydų kapinių atvjų tas laikotarpis buvo nustatytas minimalus – ar tik ne penki metų, o tada – šluot viską, neretai ir penkių metų nelaukdavo, ypač provincijoje, kur bendruomenės buvo visai išnaikintos, o iš senūjų kapinių iškėlė tik svarbiausius asmenis, rizikuodami nemalonėm.
Gerb. Anonime, prisitatysiu, Donatas Žvirblis. Nematau jūsų argumentų ir komentaro esmės. Pagal žydų tradicijas palaikus galima perkelti, jei jiems gresia pavojus. Kapinių teritorija žydų bendruomenei oficialiai nepriklausė, buvo nuomojama. Carinė valdžia, neslėpdama ketinimų, uždarydama kapines sumokėjo nemenką kompensaciją. Ne atėmė, ne sunaikino, o civilizuotu būdu atsiskaitė su žydais. Prašau, patikslinkit, kuriais metais buvo paskutinis laidojimas tose kapinėse? Kaip nutinka realiame pasaulyje, bendruomenė galėjo protestuoti, nesutikti su kapinių uždarymu, bet apie tai būtų juodu ant balto parašyta. Šiuo atveju tarybinės valdžios paminėjimas absoliučiai ne vietoje, nes iki sporto rūmų statybos daugiau nei 100 metų kapinės buvo uždarytos.
Kaip bebūtų, būkim objektyvūs ir nešališki.
Žydų kapinės Olandų gatvėje iki jų sunaikinimo taip pat atrodė tragiškai. Pažiūrėkit R. Dichavičiaus nuotraukas. Nenuostabu net, kad neprižiūrimų kapų antkapiai galų gale atsidūrė Tauro kalno įkalnėje. Tokią tvarką kapuose galiu palyginti nebent su rusų kapinėmis, kur miesto centre esančiose kapinėse iki juosmens auga dilgėlės (kalbu ne apie Vilnių). Net dabar buvusių kapinių vietoje pilna išvartytų antkapinių ir jų dalių. Kodėl žydų bendruomenė neskiria tam dėmesio? Puikiai atrodo jauni protėvių kapus lankantys žydai. Apranga „pagal protokolą”, veide nulis emocijų, patikslinu – jokio susidomėjimo, išlipa iš mašinos, mobiliu telefonu padaro monumento nuotrauką ir lipa atgal į gido vairuojamą automobilį. Dėmesys gido kalboms taip pat nulinis, nors kalba neužsičiaupdamas. Tos kapinės net man, eiliniam vilniečiui, daug įdomesnės, nei tam Žydui. Baigiau. O gal dar padiskutuokim apie žydų bendruomenės/-ių atgautą nekilnojamą turtą ir paliktą likimo valiai? Dabar tikrai baigiau. Geros dienos.