Liepkalnio vandens saugykla

Tai vienas geidžiamiausių Vilniaus neturistinių objektų. Traukos priežastys akivaizdžios – ilgą laiką nenaudojama primiršta požeminė erdvė, išsiskirianti savo tūriu, formomis ir akustinėmis savybėmis. Bent porą kartų metuose durys būna atviros visiems.

Glaustą požeminio rezervuaro istoriją savo tinklalapyje pateikia statinį prižiūrinti įmonė:

Liepkalnio vandens saugykla – vienas įspūdingiausių požeminio Vilniaus statinių. Ji buvo pastatyta 1916 metais. Šią datą iki šiol galima įskaityti virš įėjimo į saugyklą.

Po žemės kalnu įrengta šimtametė saugykla išsiskiria unikalia konstrukcija ir neįtikėtina akustika. Didžiulę 5 metrų gylio apskritą patalpą dengia kolonomis paremtas įspūdingas skliautinis kupolas. Aidas nuo saugyklos sienų atsikartoja 5-6 kartus ir net stovint vos kelių metrų atstumu susišnekėti neįmanoma.

Liepkalnio vandens saugykla buvo naudojama iki 1987 metų. Vanduo iš Sereikiškių siurblinės patekdavo į šį rezervuarą ir buvo tiekiamas Naujininkams. Įrengus Pagirių vandenvietę, o Eišiškių plente – rezervuarą, vanduo savitaka pradėtas tiekti Naujininkams. Liepkalnio saugykla tapo nebereikalinga.

UAB „Vilniaus Vandenys“

Nors teigiama, kad saugykla nenaudojama tris dešimtmečius, tai nėra visiška tiesa. Esant poreikiui Liepkalnio slidinėjimo trasoje gaminti sniegą, staiga ženkliai išauga vandens suvartojimas, todėl saugykla būna dalinai pripildoma vandeniu. Greta esanti siurblinė taip pat yra prižiūrima ir esant reikalui gali atlikti savo funkciją. Dėl šių priežasčių po kiekvienos atvirų durų dienos saugykla yra kruopščiai išvaloma ir paruošiama galimam jos panaudojimui.

Reportažas

Vandens saugykloje šį kartą atsidūriau labai simboliškai Vilnių be atvangos laistant lietui. Pirma mintis atsidūrus prie įėjimo – kaip kardinaliai per šimtmetį pasikeitės pramonės architektūra. Dabar gyvename tokiame amžiuje, kur viskas optimizuota funkcijai atlikti. Žiūrėdami į saugyklos įėjimą, matome rutulius, karnizą, užtvarą-sienelę su statybos metais. Įspūdis toks, lyg tai įėjimas į tvirtovę. Žvelgiant į šiuolaikinius inžinerinius statinius abejoju ar po šimtmečio dar bus tyrinėjama pramonės architektūros šaka.

Įėjimas į vandens saugyklą. Virš karnizo – vos įskaitomas statybos metų užrašas „1916“

Atsidūrę saugykloje jūs greičiausia pamatysite tokį vaizdą (nuotrauka žemiau). Beveik aklina tamsa, po erdvę besiblaškantys žmonės, žingsnių ir pokalbių aidas virstantis lietuviška mišraine ausims.

Viduje, kartu su kitais smalsuoliais

Gal todėl, kad pusė manęs nemėgsta žmonių, o gal patirtis man sako palaukti ir netrukus ši skubančių žmonių masė, padariusi keletą kadrų socialiniams tinklams, išgaruos kaip rytinis rūkas. Tikra tiesa, praėjus 10-15 minučių visi patenkinę savo smalsumą išrūko per nedidelę angą sienoje, už kurios vyko normalus gyvenimas. O tuo tarpu aš galėjau netrukdomas fotografuoti ir eksperimentuoti savo vokaliniais gebėjimais.

Žvelgiant į skliautą besioksiduojanti armatūra atskleidžia konstrukcijos išpildymo kruopštumą ir tvirtumą.

Virš angos pačiame centre išorėje stovi kelių metrų aukščio antstatas. Sako, per jį į saugyklą suskrenda šiškšnosparniai. Kažkodėl netikiu.

Šie improvizuoti spaustuvais pritvirtinti turėklai gadina šimtametės erdvės estetiką, bet, tarkim, tai – kaina už galimybę čia lankytis visiems pageidaujantiems.

Jei dar nebuvote čia, rekomenduoju apsilankyti.

Beje, panašių akustinių savybių turi ir Tuskulėnų memorialas – kolumbariumas bei Profsajungų rūmų ant Tauro kalno centrinė salė su kupolu.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė