Bartninkų bažnyčia

Visi žino Vištyčio ežerą, bet fiziškai ten buvo turbūt ne daugelis. Nes ne pakeliui. Kažkur į tą pusę, vidury niekur yra ir Bartninkų miestelis, žymus praktiškai niekuo. Tačiau iš tų ant pirštų suskaičiuojamų įdomybių, labiausiai traukia ten stovinti po II-ojo pasaulinio karo taip ir neatstatyta bažnyčia. Kaip pliekė sviedinys į bokštą, toks jis ir tebestovi. Labai tinkama kinui ta tema sukti vieta.

Kad Bartninkiečiai nesupyktų, privalau papasakoti šiek tiek istorijos. Miestelio pavadinimas, sako, truputį rusiškas, mat praeityje vietiniai mėgo iš drevėse įsitaisiusių bičių lupti medutį. Rusiškai drevė vadinta борть, o tie smaližiai – бортники (bortniki – „drevininkai“).

Pirmąją koplyčią Navininkų kaimo vaitas Jokūbas Žytovičius miestelyje pastatė dar 1663 m.  1790 m. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia perstatyta iš lauko akmenų.

Daug gražių legendų yra išlikę apie 1833 m. Bartninkų parapijoje kunigu paskirtą dirbti Joną Burdulį. Lietuvybės apaštalu žmonių vadintas kunigas pirmasis mišias pradėjo sakyti lietuvių kalba. Bartninkiečiai stebėjosi, kaip gi Viešpatį garbinti galima lietuvių kalba. Buvo mužikų užtarėjas ir globėjas. Neturtingiems visas paslaugas suteikdavo veltui: „Nebijokite, po mirties jums nebus blogiau. Pasą į dangų aš jums duosiu už dyką“.

Savo lėšomis (1865 m.) pastatė naujus bažnyčios bokštus. Krikštijo Joną Basanavičių. Kunigo testamente nurodyta – visą turtą parduoti iš varžytinių, pelną atiduoti bažnyčiai. Tačiau visas jo turtas buvo 17 rublių skrynutėje po lova. Žmonės, norėdami turėti mylimo kunigo daiktų, varžytinėse surinko 500 rublių. Į laidotuves atvyko minios gedinčiųjų, tarp jų – evangelikai, žydai. Kunigas J. Burdulis palaidotas senosios bažnyčios šventoriuje.

© suduvis.lt

Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia vokiečių naudota kaip karo ligoninė. Prie šventoriaus sienų buvo pastatyta maudykla. Karo štabas įsikūrė Bartninkų dvare. Vokiečiai, sužinoję apie dėmėtosios šiltinės protrūkį, siuntė kareivius dezinfekuoti gyventojų namus. Namuose ligoniams prievarta plaudavo galvas ir kirpdavo plaukus. Pabrėžiama, kad sergančios moterys bėgdavo nuo kareivių slėptis, tad jiems tekdavo jas vaikytis po laukus.

1944 m. bažnyčia susprogdinta. Apie šį įvykį plačiau kažkodėl nerašoma. Aišku tik tai, kad 1944 m. vokiečiai jau traukėsi Karaliaučiaus kryptimi. Kas apšaudė bokštus nežinia. Sunku pasakyti ir iš kurios pusės, ar iš rytų įskriejęs per langą sviedinys išmušė skylę, ar iš vakarų tas pats artileristas abu šūvius nutaikė šiek tiek dešiniau. O gal tai dviejų pabūklo taikytojų rungtynių rezultatas? Šiaurinis bokštas rytų pusėje pažeistas gana stipriai.

Po karo bažnyčia nebuvo atstatinėjama, greta pastatyta laikina. Dabar Bartninkiečiai mišių klauso medinėje Šv. apaštalų Petro ir Povilo  bažnyčioje.

Būdamas čia prisiminiau kaip vienos ekskursijos metu mano atžalai užlipus ant pilkapio gūbrio grupė „teisingų“ tėvelių ir mamyčių pradėjo auklėti sūnų, teigdami, kad jis labai negražiai elgiasi, taip negalima ir panašiai. Tuo metu leidau sau patylėti.

Ačiū.