Technologijų amžiuje religijai kasdienėje rutinoje atsiranda vis mažiau vietos. Kai kuriais atvejais religija tampa labiau tradicija, nei tikėjimu. Bažnyčiai – nemenkas galvosūkis kaip išlaikyti parapijiečių skaičių. Vien Vilniaus senamiesčio ribose – ne viena bažnyčia, kuri vargu ar kada bus naudojama tik pagal pirminę paskirtį. O periferija? Mažėjant gyventojų skaičiui provincijoje apleistų ir nebenaudojamų bažnytėlių bei koplytėlių tik daugės.
Apie šią atokią vietą man pašnibždėjo visiems gerai žinomas, 200% atsidavęs savo profesijai, fotožurnalistas Vidmantas. Galbūt sutapimas, bet jo pavardės kaimas yra pakankamai netoli šios buvusios dvarvietės.
Truputis istorijos
Vilniaus kanauninkas (aukštesnysis dvasininkas) Vaitiekus Narbutas 1518 m. valdą sau ir broliams Melcheorui bei Stanislovui nupirko iš Sebastijono Vladislavovičiaus. Ilgą laiką dvaras priklausė Narbutų giminei ir vadintas Narbutų Maišiagala – nuo čia iki Maišiagalos, tiesiu keliu, apie septynis kilometrus. 1744 m. Stanislovas ir Teresė Narbutai valdą perleido Jurgiui Valavičiui. XVIII a. II p. dvaras imtas vadinti Elizabelinu arba Izabelinu. Greičiausiai taip pavadintas nuo Elžbietos Valavičienės vardo. Dvaras Valavičiams priklausė iki 1860 m.. Po to jis atiteko Boleslavui Lopacinskiui. Žinoma, kad dvaro savininkai Valavičiai rėmė 1830-1831 m. sukilimą, o Antanas Valavičius, manoma, dalyvavo ir kovose su rusų daliniais, nes po sukilimo numalšinimo jis buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.
Daugiau informacijos apie koplyčią radau ieškodamas Izabelino arba Elizabelino istorijos. Dėl kuklių lenkų kalbos žinių teksto vertimas gali būti nelabai tikslus.
XVIII amžiaus antroje pusėje pastatyta Izabelės koplyčia buvo dailus statinys. 1798 m. dokumente rašoma: „Elizabelino dvare esanti privati Valavičių koplyčia.“
Išlikęs 1820 m. koplyčios aprašymas:
„Šv. Jurgio vardo koplyčia Izabeline – su dviem bokštais, trečiasis kupolas – su paauksuotais metaliniais kryžiais. Stogas dengtas gontais, kampai padengti dažyta mediena. Fasado centre, tarp bokštų – baltai išdažyta galerija. Viduje visa koplyčia išklota mėlynu popieriumi. Už didžiojo altoriaus – juodas kryžius su Viešpaties Jėzaus figūra ir dviem angelais. Altorius, kruopščiai išpuoštas įvairiomis medžio drožybos figūromis, nudažytomis balta ir mėlyna spalvomis, kai kur paauksuotas. Altoriuje rėmuose yra Viešpaties Jėzaus atvaizdas, vaizduojantis kančios kelią.“
Arūnas Strazdas | 2007-12-12 
Arūnas Strazdas | 2007-12-12
Griuvėsiais koplyčia virto 1830 metais, Valavičius apkaltinus dalyvavimu lapkričio sukilime. Laikui bėgant ši vieta vėl tapo aplinkinių kaimų gyventojų pamėgta vieta. 1860 m. koplyčia atstatyta. Apverktinos būklės pastatas išliko iki šių dienų.
Apsilankymas
Važiuodami čia, nieko nesitikėjome, o grįžus abejojau ar verta viešai talpinti nuotraukas. Vis tik nusprendėme, kad koplyčiai taip sparčiai nykstant verta viešai išsaugoti net ir tokius vaizdus. Netikiu, kad koplyčią kas nors atstatinės, bet po dešimties metų bus galima palyginti realią situaciją. KPD nuotraukose koplyčios bokštelis pakrypęs, bet dar laikosi, o dabar situacija jau kita.
Nors iki koplyčios galima nužingsniuoti vieškeliu, mes, vedami intuicijos, nusitaikėme į ją tiesiai per kultūros vertybių registre pažymėtą saugomą teritoriją. Buvusį dvarą galime tik įsivaizduoti, jo vietoje – tik lygus neprižiūrimas plotas, apaugęs įvairaus amžiaus medžiais.
Netrukus išryškėja medinio pastato likučių kontūrai.
Į pastato šoną atremtas kryžius prieš keletą metų dar stovėjo priešais koplyčią.
Dievo namai šiuo metu tiesiogine prasme atviri visiems – durų tiesiog nėra.
Jos atremtos į pertvarą prieangyje.
Saulės glostoma koplyčios pusė – tvirčiausia. Šiaurinė pusė supuvo ir stogo konstrukcijos nebeatlaikė savo svorio.
Šiek tiek pasivaikščiojome aplink koplyčią. Parke sunku rasti buvusio dvaro likučių. Vertingosiomis savybėmis čia įvardijamas reljefas, pylimas prieš buvusį tiltą per Musę ir kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis bei radiniais, siekiančiais VI amžių prieš Kristų.
Lankydamiesi čia žinokite, kad greta esančių sodybų gyventojai jūsų nelaukia ir į svečius nekviečia. Nors ir stengiausi bendrauti kuo mandagiau, man net penkis kartus pakartojo, kad stoviu privačioje valdoje… Visų patogumui – valdų ribos matomos schemoje žemiau, o koplyčios vieta pažymėta raudonu tašku.
Informacijos šaltiniai
- kvr.kpd.lt
- Mirosław Gajewski, Kościół parafialny w Mejszagole
- regia.lt
