Pavasaris. Vis dažniau kontrastą fotografijose didina išlindusi saulė. Smagu sekmadienį sutikti seną gerą draugą – tada imi ir nuklysti kur nors neplanuotai. Atsitiktinumų seka mus nuvedė į seną katilinę, šiltnamius be agurkų bei užmirštą sveikatingumo centrą su baseinu.
Katilinė Nr. „nesvarbu“
Keičiantis situacijai ir poreikiams, bankrutuojant nereorganizuotoms įmonėms, tobulėjant technologijoms Lietuvoje per gana trumpą laiką užsidarė dešimtys nedidelių vietinės reikšmės katilinių. Aplankyta katilinė, kaip ir daugelis kitų šiems laikams buvo atgyvenusi ir neekonomiška – kūrenama mazutu arba dujomis, o įmonė, kuri valdė šią katilinę, bankrutavo 2012 m.
Ką aš matau žiūrėdamas į režiminę kortelę? Kruopštumą ir kantrybę. Įsivaizduoju kaip abi šias korteles vakare tušu kvepiančioje virtuvėje palinkęs virš stalo galbūt net pats inžinierius šilumininkas A. Samerdokas neskubėdamas, švelniai pieštuku pažymėjęs linijas, plunksna vieną po kitos raitė raides. Tokių dalykų dabar retai besutiksi. Paskutinį kartą kažką panašaus mačiau Odesoje 2018 metų vasarą – ten miesto bibliotekoje kabojo informacinis plakatas lygiai taip pat kruopščiai ranka išraitytomis raidėmis.
Kažin ar dabar yra moksleivių žinančių, kas per reiškinys yra grupė „Žas“. Ypač, kai vienas paskutinių kūrinių, išleistas beveik prieš 10 metų, vadinasi „Ne kažką“. Mano prisiminimuose ŽAS yra visai kitokie – tada 1996-2000 buvo jų aukso amžius, o albumas Ū-ŽAS buvo sukamas kas antro paauglio magnetofone (aišku, tėvams negirdint). Iki šiol atsimenu visiškai nurautą tūsą jų gyvo koncerto Tauragės pilies kieme metu.
Niekaip nerandu loginio paaiškinimo krumpliaračiui už Ingos… Gal, pvz., galima savo antrąją pusę pamaloninti komplimentu: „Tu tokia graži! Kaip krumpliaratis…“ O šiaip galima drąsiai pasigūglinti, kas tokia ta Inga Neverauskaitė – na ne mano skonio moteris, bet jei žmonės būtų valgomi, tai iš jos, kur bepjautum, visur gautųsi geras palendricas (jei žinote, kas tai yra).
Kažkaip pastebėjau, kad dažniausiai fotografuoju kitus, o savo nuotraukų beveik neturiu. Va, beveik save nufotkinau, bet striukė nematoma, tai nelabai ir matosi. P.S. Striukės užtrauktukas sugedo…
Šiltnamiai
Vaikystėje, garantuoju, kas nors tikrai šiltnamį vadino šilknamiu. Labai gražu. Pvz., mano sūnus sako ne bomžas, o bonžas – labai miela. Atsiprašau, čia nelabai į temą.
Šiltnamiai šitie – gerai pakavoti ir visai ne tie, kur prie Neries upės ir pačio gražiausio nenaudojamo pėsčiųjų tilto Vilniuje.
Objektas: Sveikatos Kompleksas
Taip gerai paslėpto sveikatingumo komplekso dar nebuvau matęs. Gali stovėti šalia ir jo nematyti. Nemeluoju. Su sveikatingumu kompleksas bendra turi tik frazę „Į sveikatą!“, sakomą keliant šnapso taurelę. Apleistas visai šviežiai – dar 2017 dispečeris tikrino lauko temperatūrą, vandens riebumą ir dar kažką – rūsyje yra žurnalas. Viduje tvarka kaip reikiant: tualete – skystas rankų muilas, rūbinėje – šlepetės, vaistinėlėje – valerijonas, pokylių salėje – gairelės su šūkiu „Skyrybos irgi šventė!“. Dvi pirtys. Vaiduoklių nėra.
Kaip aš varvinau seilę žiūrėdamas į šiuos telefono aparatus… Galvojau – būtų pirmieji eksponatai į muziejų garaže. Greičiausia juos kas nors tiesiog nupyzdins arba sudaužys. Na, bet tiek to – man užteks nuotraukų.
