Latvija, pasienio apsaugos postas pajūryje, tarp Pāvilosta ir Jūrkalne miestelių. Didesni ar mažesni pasieniečių postai sovietiniais laikais buvo išdėstyti gana tankiai, visą parą pakrante vaikščiodavo patruliai. Šis pasieničių postas – vienas didesnių ir nelabai nuniokotų – su dviejų aukštų kareivinėmis, keliais pagalbiniais pastatais, garažais ir, deja, jau nupjautu, stebėjimo bokšteliu.
Nors šis postas pastatytas sovietiniais laikais, jau 1940 m. spalio mėnesio vokiškame žemėlapyje matome, kad šiose apylinkėse buvo įsikūrę pasieniečiai.
Šis pasieniečių postas – vienas įdomesnių sovietinų karinių objektų Latvijos pajūryje. Kelios valandos čia prabėgo kaip geras pusvalandis. Atrodo, kad dar visai neseniai čia virė gyvenimas. Netgi pasitraukus rusų kariuomenei pastatus bandyta remontuoti, buvo vykdoma kažkokia vietinių gyventojų veikla. Gali būti, kad vienoje patalpų buvo šarvojami aplinkinių gyvenviečių numirėliai – visai šalia veikia bažnyčia.
Gaila, kad stebėjimo bokštelis jau nupjautas – o taip tikėjomės ten įsiropšti…
Poste tarnavusių pasieniečių atsiminimai
Kada tiksliai dalinys įrengtas rasti nepavyko, tačiau teko skaityti kareivių, tarnavusių čia 70-aisiais atsiminimus.
„Kartą į mėnesį atvažiuodavo automobilis-parduotuvė. Vėliau kareiviai įkūrė savo kioskelį. Jame turėjo ir cigarečių, ir sausainių, ir adatų bei siūlų – visko po truputį. Kioskelį išlaikydavo už savo pinigus – kiekvienas atėjęs tarnauti į dalinį turėdavo prisidėti 1 rubliu prie kioskelio plėtros. Tie pinigai buvo kioskelio biudžetas, todėl buvo galima imti prekių į skolą. Kioskelį prižiūrėjo vienas seržantas.“
Kiek toliau nuo dalinio stovėjo būdelė į kurią kareiviai važiuodavo naktį nešiojamos radiolokacinės stoties «КРЕДО-М1» pagalba stebėti pakrantę. Šios stoties pagalba buvo galima 25 m tikslumu susekti žmogų esantį už 8,5 km.
Tarnybą atlikę bokštelyje gyrėsi, kad prožektoriaus spindulys siekdavo 40 km. Kas žino…
Anuo metu per upę Rīva buvo nutiestas ant lynų kabantis pėsčiųjų tiltas, kareiviai atsimena tragišką jo būklę ir bandymus juo pareiti.
Teritorijos kampą „saugo“ Дот’as ir neilga apkasų juosta
Teritorija grėsmingai užrakinta
Nedidelis prietaisas prie vartų. Kas tai galėtų būti? Kokia paskirtis?
Paradinis įėjimas į kareivines
„Šarvuotos“ ginklų saugyklos durys ir „meniškai“ papuoštos sienos
Seržanto A. Daubaro ginklų spintelė
Bendra ginklų spinta, gaila, bet be ginklų…
Stendas ginklams ir amunicijai spintoje
Pakrantę saugojo Kalašnikovo automatais su sulankstoma buože
Būtų kaip nauja, jei nebūtų sena
Antro aukšto holas su dovanėle spintelėje (HDR)
Dovanėlė. Kažkas ją uždarė spintelėje, o spintelę nuvertė…
Grįžkim prie knygų. „Pagirių šiltnamiai“
Kam tos knygos, jei visi „apsišvietę“?
Kuris raktas nuo Gintaro kambario?
Einam lauk, pasidairyti po teritoriją
Priešpirčio langas į sandėliukų pusę
„Vakarų fronte nieko naujo“. Knyga, kurią bent kartą perskaitau kiekvienais metais
„Зульфия мой халат гладит у доски…“ (Iš filmo Кавказкая пленница)
Bokštelį gana neseniai nupjovė aborigenai
Nerealu! Įdomu kur Lietuvoj yra apleistų karinių objektų 🙂 …
Tikiuosi, juokauji! 🙂
Kaip čia pasakius, tarpukario laikų žinau nemažai karinių statinių, apkasų miškuose. Bet tokio dydžio, su sveikom spintelėm ginklams, baldais, visiškai apleisto ir t.t. sovietinio komplekso netoli Vilniaus radęs taip ir nebuvau. Kažkada toks buvo Šiaurės miestelis – kai buvau vaikas mėgau ten palakstyt – dabar kaip paprastas rajonas.
Kas apleista, tas pas mus labai nuniokota. Paimkim Vismaliukų poligoną prie Vilniaus – net pats sargas visus norinčius anksčiau drąsiai leisdavo, sakydamas, kad kas buvo vertinga jau seniai išvogta.
Vienas mažiausiai išdrąskytų, mano akimis, sovietmečio karinių objektų (dėl to, kad iki šiol saugomas) – ryšininkų dalinys Šiaulių rajone. Tikiuosi šią ar kitą savaitę pasidalinti nuotraukomis.
Nu kiek jau galima laukti?
Paslaptingai pažadu, kad jau kitą paslaptingą pirmadienį galėsi paslaptingai žiūrinėti paslaptingas nuotraukas 😉
29 nuotraukoj katinas?
Taip, tu visiškai teisus. Sunku įsivaizduoti kaip tas katinas kankinosi, kol nusibaigė… Dar sunkiau įsivaizduoti žmones, kurie taip galėjo pasielgt su juo.
gal tą katiną negyvą įdėjo?
Kur gi ne, ir negyvas katinas visom penkiom galūnėm iki paskutiniųjų krapštėsi lauk, kol išsijungė…
varkšas katinas, labai gaila, kad yra tokiu beširdžių žmonių