Atsitiktinis objektas Trakų Vokės dvaro teritorijoje visai šalia dvaro rūmų. Dvaro pastatuose gyvena žmonės, aplink verda gyvenimas. Prie rūmų dažnai renkasi vietiniai ramiai arba nelabai pasivaišinti alkoholiu. Nenuostabu, kad prieš kelis metus apleistas pastatas tuščias, tarytum iššluotas.
Vietiniai jokios vertingos ar įdomios informacijos apie pastatą nesugebėjo suteikti, tepasakydami, kad čia buvo žemės ūkio institutas. Aišku tai, kad 1946 m. Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio institutas, kuris 1952 metais buvo reorganizuotas į du atskirus institutus: Gyvulininkystės ir veterinarijos institutą bei Žemdirbystės ir dirvožemio institutą. Pastarasis iš Vilniaus buvo perkeltas į Trakų Vokę. Amžių sandūroje instituto finansavimas buvo gerokai apkarpytas, ko pasekoje greičiausia pastatas galų gale buvo apleistas. Nepaisant to, institutas ir dabar veikia kitoje gatvės pusėje, tik patalpos kiek kuklesnės.
Paradinės durys užkaltos, tačiau tikrai yra ne vienas būdas be jokių pastangų patekti į pastatą. Išplanavimas gana paprastas – pastatas U formos į visas patalpas patenkama iš vieno ilgo koridoriaus. Trečiame aukšte yra aktų salė, kuriame, jei tikėti gerokai pavargusiu nuo darbo ar alkoholio kelių priežiūros darbuotoju, vykdavo diskotekos, muštynės ir visa kita…
Pastatą kiekviename aukšte kerta ilgas koridorius
Langas į galinį kiemą trečiame aukšte
Didžioji dauguma patalpų visiškai tuščios
Kairiojo fligelio langas į dvaro rūmų pusę
Priešgaisrinis stendas. Pastatas išmargintas piešiniais, grafiti ir tag’ais
Toną sveriantis seifas-įrenginys
tipinis turbūt chruščiovinis mokslo institutų pastatas. Tokių įvairiose Lietuvos vietose yra daugiau. Į tą, kuriame dirbau jau irgi galima greitai bus „eiti”, dešimt metų kaip negyvenamas. Va kaip tik šiandien susirinkau savo paskutinius „artefaktus” 🙂 Paradoksas – okupantai užokupavo, pristatė mokslo institutų, mokyklų, gamyklų. 20 metų po nepriklausomybės ir jau nebereikia, viskas griaunama bei apleidžiama. Pamenu kai lygiai toks pastatas buvo pilnas veiklos, visur žmonės, net „nulinis” pusrūsis užsėstas. Dabar tik ministerijose ir savibliadybėse ankšta. Susilikviduojam po truputį, susilikviduojam, jei okupantai būtų žinoję, jau daug seniau būtų „paleidę”.
Iš tiesų, griaunam, bandom atsikratyti sovietinio palikimo, bandom išsigryninti Lietuvą, bet tuo pačiu tą Lietuvą griaunam. Užtenka pažiūrėti į vis labiau pelkėjančius dirbamus laukus – kažin ar Lietuva savo jėgom sugebėtų iš naujo juos visus numelioruoti… Okupacija kaip faktas tikrai nėra džiuginantis reikalas, bet nors ir nedidelis mūsų kiemas net su tokiu didžiuliu biurokratiniu aparatu jo nesugebam susitvarkyti.
P.S.Jei ne paslaptis, kokioj įstaigoj ir kur dirbot? Galit brūkštelt į info(eta)niekonaujo.lt
Ačiū už komentarą!
taigi kaip tik „1952 metais buvo reorganizuotas į du atskirus institutus”, tai tas kitas atskiras netrukus vėl buvo perskirtas į du – Veterinarijos ir Gyvulininkystės. Su visiškai identiškais pastatais, iš abiejų jau išsikraustyta. Viename jų ir dirbau 🙂 O Trakų Vokėje jau seniai yra Žemdirbystės instituto (kuris Dotnuvoje) filialas. Gaila kad saviškio neperėjau su fotoaparatu, kol visi „artefaktai” dar maždaug buvo vietoje, dabar liepta išmėžti visą seną chlamą 🙂
Žodžiu, kaip suprantu dirbot netoli tvenkinio, o už jo geležinkelis?
cia taip pat butu idomiau, jei butumet fotografave prie kokius geru s6 metus, kai cia dar nieks nebuvo isvogta ir isnesiota po laukus :)) buvo tikrai daug idomiu dalyku ;p