Jei ne geolobių ieškojimas, šios paslaptingos vietos turbūt ir nebūčiau aplankęs, nors beveik 20 metų gyvenau vos 20 minučių kelio nuo šios koplyčios. Pirmą kartą atvažiavau paieškoti geolobio, antrąkart kėliausi prieš auštant, kad padaryčiau porą koplyčios nuotraukų, trečią – atvažiavau sutvarkyti šiukšlėmis užversto gilaus koplyčios rūsio. Paskutinis apsilankymas buvo įdomiausias bei užminęs ne vieną mįslę.
Prieš skaitydami toliau, pabaikit sukramtyti kasnį, nes jautresnis skrandis gali netinkamai sureaguoti.
Taigi apie viską nuo pradžių.
Miškelyje, atokiau nuo vieškelio, prie vaizdingos Šešuvies upės kilpos, ant kalnelio stovi nedidelė vieniša koplyčia. Tokį poetišką įspūdį man paliko pirmas apsilankymas.
Grįžęs namo mintyse piešiau kadrus, kaip norėčiau matyti koplyčią fotografijoje. Netrukus nutariau nuvažiuoti dar kartą. Atsikėliau gerokai prieš saulėtekį. Už lango gal minus 15 laipsnių, o stiprokas šiaurinis vėjas komforto neprideda. Bet jei atsikėliau, turiu važiuoti. Keliolika minučių ir aš, apsiginklavęs trikoju, brendu per apsnigtą dirvoną. Veidas dega nuo žvarbaus vėjo. Įžengiu į miškelį, čia kiek ramiau. Atmosfera užburianti – prožektoriaus šviesa klaidžioja tarp plikų medžių, sudžiuvę lapai vaiduokliškai šnara kedenami vėjo, ant šimtamečio klevo pastebiu kranklio siluetą. Jis, pajutęs įsibrovėlį, pakyla aukštyn ir, sukdamas ratus aplink koplyčią pradeda kimiu krankimu drąskyti tylą. Ne pats jaukiausias momentas, bet galvoje sukasi seniai įkalta mintis: „bijok gyvų, ne mirusių“, todėl drąsiu žingsniu artėju prie koplyčios.
Išsipakuoju įrangą, akyse darosi šviesiau. Nors saulė dar už horizonto, bet dangų jau ima spalvinti šiltesnėm spalvom. Vakarų pusėje dar ryškiai spindi žvaigždės. Padarau kelis kadrus. Daugiau fotografuoti neverta, norimo rezultato nebepasieksiu. Užeinu į tuščią koplyčią. Grindyse pramušta skylė į 4-5 metrų gylio rūsį su 12 kriptų. Nusileisti be papildomos įrangos neįmanoma. Apačioje šiukšlynas, suversti senų kompiuterių korpusai. Sunku suvokti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad jam kiltų noras kilometrą vieškeliu ir dar kelis šimtus metrų mišku tempti tuos rakandus ir suversti juos į koplyčios rūsį. Niekaip nerandu logiško paaiškinimo. Palieku koplyčią, pakeliui stabteliu prie senų kapinaičių netoli Gaurės.
Iš galvos negaliu išmesti minties, kad koplyčios rūsį reiktų sutvarkyti. Prie šios minties prisijungia sesuo. Pasiimam minimalią įrangą nusileidimui į rūsį, šiukšlių maišų ir išvažiuojam. Kelios minutės pasiruošimui ir jau leidžiuosi į tamsą. Visu ūgiu paniręs į rūsį gaunu lengvą dozę adrenalino, tiksliau – akys pamato tai, ko nesitikėjo. Buvau skaitęs, kad koplyčią išvogė ir kriptas išniekino dar Pirmojo pasaulinio karo metais, bet štai pasuku galvą ir tiesiai prieš akis karsto dangtis ir krūva žmogaus kaulų. Įkvepiu giliau ir nusileidžiu visiškai.
Pirmiausia susikoncentruojam į darbą. Virvės pagalba ištraukiam kompiuterių laužą, tada rąstus ir šakas, galiausia į maišus pradedu krauti smulkesnes kompiuterių detales, sudaužytus butelius, lapus ir kitokias šiukšles. Tarp jų ir dviejų lapių skeletus. Įkritus čia, ne tik lapei, bet ir žmogui išsikapanoti šansų beveik nėra. Lentas, plytų skeveldras dedu į šoną, dirvožemio ir skeveldrų mišinį sustumiu į krūvą, kad maža kokie archeologai neprisikabintų išniekinus kapavietę. Pagaliau viduje tvarka, nors ir ne ideali.
Metas apžiūrėti kriptas iš arčiau. Matosi, kad iki manęs tvarką čia jau kažkas darė. Neaišku tik kokiu tikslu. Vienoje kriptoje sudėtos sudūlėjusios medžiagos skiautės, kitoje balkšvos skardos gabalai (koplyčią pastatęs J. Fišeris buvo palaidotas cinkuotame karste), trečioje – gelžgaliai. Tik jokių papuošimų, įkapių likučių nėra. Viskas kruopščiai išrinkta. Bekraudamas šiukšles į maišus radau tik Nukryžiuotojo ranką, kurią palikau prie audinių skiaučių krūvelės. Kas ir kada tvarkė kriptas?
Daugiausia klausimų kilo apžiūrėjus kriptą su karstu ir žmogaus kaulais. Pusė dubens kaulo gulėjo ant grindų, šiukšlyne, ją galiausiai padėjau prie kitų kaulų. Kaulai, matosi, suaugusio žmogaus. Dvi dubens kaulo dalys, šlaunikaulis, blauzdikauliai, krūvelė šonkaulių ir kitų kaulų. Jokios kaukolės. O metro su trupučiu ilgio karstas – vaiko. Sveika viršutinė dalis, apačios tik kelios supuvusios dalys. Karstas lyg būtų gulėjęs po žeme, aplipęs žemėmis ir augalų puvėsiais. Ar gali būti, kad tas karstas priklauso vienam iš Fišerio vaikų? Ši versija mažai tikėtina, bet tada kyla klausimas kaip šis karstelis čia atsidūrė? Baisu net pagalvoti, kad kažkas būtų išniekinęs vaiko kapą, o karstą atvežęs ir paslėpęs šios koplyčios rūsyje… Vargu, ar kas atsakys į šį klausimą…
Koplyčios istorija
Šaltinis: Tauragės Enciklopedija. Pirmasis sąsiuvinis A-K, 1992
Gaurės dvaro savininkas J. Fišeris buvo Rusijos armijos gydytojas, išgarsėjo padėjęs sėkmingai pagimdyti carienei kūdikį. Už ką gausiai buvo apdovanotas, gyveno Peterburge, vėliau pirko namą Kaune, o Gaurėje dvarą. Tuomet dvarui priklausė 1000 ha žemės. J. Fišeriui labai patikusi Gaurės apylinkių gamta, vietovaizdžiai.
Dvare atostogaujant J. Fišeriui, būdavo iškelta vėliava. Tai reiškė, kad gydytojas priima vietinius gyventojus gydyti veltui.
Būdamas subtilaus būdo, dar gyvas šalimais savo dvaro, ant Šešuvies kranto pastatė koplyčią, kur buvo sumanęs įrengti šeimyninį mauzoliejų. J. Fišeris buvo religingas, siekė, kad koplyčioje būtų ir meldžiamasi. Koplyčioje buvo didžiulis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Po Pirmojo pasaulinio karo perkeltas į Gaurės bažnyčią sudegė.
Koplyčia statyta šio amžiaus (praėjusio) pradžioje, yra neoromantinio stiliaus, retas statinys mūsuose. Greičiausia koplyčios langus puošė vitražai. Jos rūsyje įrengta 12 kriptų.
J. Fišeris mirė Peterburge, jo kūnas buvo balzamuotas, pašarvotas su brangiais rūbais, su aukso kardu, cinkuotame karste. Karstas iki Jurbarko buvo plukdomas Nemunu, o į Gaurę vežamas arkliais ir palaidotas koplyčioje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išplėšė koplyčią, sudegino dvarą. Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia toliau buvo draskoma.
Pamąstymui
2010 metų gruodžio mėnesį Gaurės pilietinė bendruomenė „Gaurkiemis“ kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybės tarybą, koplyčios teritorijoje suformuoti žemės sklypą visuomenės poreikiams – viešosios paskirties rekreacijai ir poilsiui. Prašymas kitų metų sausio mėnesį popieriuje buvo patenkintas, bet per tą laikotarpį beveik nieko neįvyko. Tik visai neseniai prie vieškelio pradėtas tvarkyti miškas. Suinteresuotų tvarkyti pačią koplyčią iki šiol neatsirado. Visi veiksmai tik popieriuje ir skaičiuose. Negi sunku pačiai bendruomenei padaryti talką? Nesijaučiu nuveikęs kažką reikšmingo, juo labiau – aš net nepriklausau šiai bendruomenei, bet norint judėti į priekį, reikia ir pirmą žingsnį padaryti. Tikiuosi, bendruomenei pritaikius teritoriją visuomenės poreikiams ji nebus galutinai suniokota ir prišiukšlinta. Sėkmės ir mažiau kalbų, daugiau darbų gauriečiai!
Iš koplyčios kryžius buvo perkeltas į Gaurės bažnyčią, kuri sudegė
Skylė grindyse į rūsį su kriptomis
Pirma, atsitiktinai padaryta nuotrauka nusileidus į rūsį
Kripta su karstu ir žmogaus kaulais
Į tuščią kriptą sudėjau lentgalius. Dešinėje – anga rūsio ventiliavimui
Koplyčios perdanga. Užmūryta anga karstui nuleisti
Tiek šiukšlių, neskaitant rąstų ir šakų, ištraukėm iš rūsio
Už keliasdešimt metrų nuo koplyčios radome įdomų stulpelį
Saunuolis tris kart,pirma kad gime tokia mitis sutvarkyt,atra kad nusileidai ir nepabugai vaizdu,trecia kad suteikei info mums besidomintiems paveldu …saunuolis.Kraupu kad isniekinta tokia vieta siukslemis ir kad aplamai leista ja ardyti ir niekinti baisu pagalvot kad siais laikais imanoma taip rasti palaiku kurie isdraskyti isniekinti …ir guli be jokios pagarbos …turetu bent sudeti i koki karsteli ir palaidot …
Skaitant man užgniaužė kvapą. Ne tik dėl to, kad buvo rašoma apie radinius – kaulus, karstus ir pan. ar tuomet kai pamačiau rūsio nuotraukas, bet dėl to, kad Jūs, sutvarkėte tą vietą, be jokio atlygio ar specialaus prašymo. Kuo daugiau tokių žmonių! Na, o dėl paties niokojimo, pritariu Aldonai, kad niokoti tokią vietą yra nežmonišką ir nesuprantama iš kur tokių žmonių atsiranda.
Didelė pagarba Jums už Jūsų darbus. Paskaičius širdyje džiugu, kad Lietuvoje dar yra tokių žmonių kuriems nereikia atlyginimo už gerus darbus! Ir baisu žiūrint į puikias nuotraukas, kad vis tik dar atsiranda debilų, kuriems kyla rankos kapuose ar kriptose ant sienų ar kryžių rašyti savo debiliškus inicialus! Dovanokit, neišlaikiau…
Jei kam reikalinga išsami informacija apie šią koplyčią, jos istoriją ir ateities perspektyvas – rašykite man – Linnarri@yahoo.com
Mielai suteiksim visa informacija.
Šaunuliai – gėdingai slepiu akis, nes esu gauriškis, daugkart lankiausi šioje vietoje ir grožėjausi, bet sutvarkyti nekilo minties.