Jei buvai Paryžiuje ir nematei Eifelio bokšto – tu nebuvai Paryžiuje. Jei buvai Maljorkoje ir neįveikei Torrent de Pareis tarpeklio – tu nebuvai Maljorkoje. Gal kiek per riebiai pasakyta, bet tai tiesa, nes šis be jokių alpinizmo įgūdžių įveikiamas tarpeklis yra vienas įspūdingiausių motinos gamtos kūrinių saloje. Be abejo, tai aktualu tik tiems keliautojams, kurie didžiuojasi ne iki raudonumo nusvilusia bamba, o žodžiais nenupasakojamais įspūdžiais ir patirtimi.
Tarpeklio maršrutas
Reljefinį žemėlapį su Torrent de Pareis (dviejų srovių) maršrutu ir apylinkių hiking’o takais PDF formatu atsisiųskite iš čia
Iššūkiai
Pradėsiu nuo to, kad statistiškai per metus šioje kalnų vietovėje įvyksta apie 70 nelaimingų atsitikimų. Aišku, ne visi jie baigiasi mirtimi. Nuraminau?
Pats tarpeklis yra tik apie 3 km ilgio, bet susumavus nusileidimą į jį ir kitus vingius gaunasi apie 6 km. Vieni juokai? Deja, ne. Pradėti galima nuo apačios iš Sa Calobra gyvenvietės, į kurią leidžiasi 12,5 km ilgio serpantinas nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Arba iš viršaus, nuo Escorca.
Leidomės iš viršaus. Nežinau kodėl, bet man leistis sekasi prasčiau nei kilti. Jei kalnų žygiuose kylant lenkiu kitus žygeivius, tai leidžiantis viskas atvirkščiai. Deja, čia ne pasivaikčiojimas takeliu. Jau praėjus Oratori de Sant Pere ūkį, prasideda slėnio šlaitas. Apie 600 metrų aukščio skirtumas iki tarpeklio apačios. Aštrūs akmenys, net medžių žievė aštri, kiekvieną žingsnį reikia tikrinti, nes tarp žolių lengva nepastebėti tarpo tarp stambesnių akmenų ir akimirksniu išnarinti sąnarį, patempti sausgysles ar gerokai apsibrozdinti. Kai kur į paviršių lenda slidus molis – vėl reikia būti atsargiam. Taką žymi nedidelės ir kartais sunkiai margame peizaže pastebimos akmenų krūvelės. Įpusėję nusileidimą į tarpeklį netyčia nuklydom ir po 15 minučių kabarojimosi atsidūrėm ant kokių 20 metrų aukščio skardžio krašto. Teko sukti atgal, kilti aukštyn ir apeiti gerą lanką nuo mūsų įsivaizduojamo tako. Galop pasiekėme tarpeklio apačią. Va čia ir prasidėjo visas malonumas.
Visas tarpeklis prigrūstas didesnių ar mažesnių akmenų, didžiąją kelionės dalį tenka straksėti nuo vieno ant kito ir ieškoti tinkamo praėjimo, nes pasukęs ne ten gali atsidurti ant kokių 5 metrų aukščio akmens. Kartais geriau taip ir padaryti – priėjus slenkstį užsilipti ant aukščiausio ir įvertinti patogiausią praėjimą. Kadangi tarpekliu nuolat praeina gamtinį rezervatą prižiūrintys specialistai, daugumoje vietų praėjimai sumarkiruoti.
Negaliu nepaminėti, kad mums iš tiesų pasitaikė nuostabus oras. Tarpeklis beveik visur buvo sausas, akmenys taip pat sausi. Po didesnio lietaus įveikti tą menką 6 kilometrų atstumą gali būti labai sudėtinga arba išvis neįmanoma. Vietomis gali tekti bristi, plaukti, o slidus akmenų paviršius dar labiau viską apsunkintų. Net ir geru oru su Inkaro sportbatukais čia kojos geriau nekišti. Geri trekingo ar aktyvaus laisvalaikio batai čia privalomi, su aulu, be abejo. Leidžiantis buvo tik vienas taškas, kur prireikė virvės, ji buvo palikta tarpeklio prižiūrėtojų. Buvo galima nusileisti ir be jos, bet rizikuoti neverta. Kaip ir neverta skubėti. Ir ne tik dėl to, kad nenusisuktum sprando, o dėl atsiveriančių vaizdų. Nes čia ne Karoliniškių geomorfologinio draustinio raguvos. Čia milžiniškas tarpeklis, kurio plotis retkarčiais tesiekia vos dešimt metrų, o šlaitai stačiai pakyla į 800 metrų aukštį.
Priėję tarpeklio posūkį ties Romagueral ola, turėjome padaryti lanką šlaitu. Bendrakeleivę Ritą leidau į priekį, o pats prisėdau ant akmens šlaite. Praėjo penkios minutės. Dešimt. Pagaliau pamačiau mažytį siluetą – tokie apgaulingi kalnai. Kol jų fone nematai žmogaus, įvertinti mastelį labai sunku. Būtent dėl to daugumoje nuotraukų pamatysite kartu keliavusią Ritą.
Tarpeklį įveikėme per šešias valandas. Taip, tempas labai mažas. Tikiu, kad galima įveikti ir greičiau, bet nėra su kuo ir dėl ko varžytis, o sveikata – svarbiausia. Tikrai nenorėčiau atsidurti tarp tų 70 laimingųjų, kuriuos kasmet turi ištraukti gelbėjimo komanda. Beje, pagalbos numeris pasiekiamas beveik visose tarpeklio vietose, tad pagalbą pasikviesti galima ir civilizuotais būdais, signalinių laužų kurti neprireiks.
Įdomi buvo ir kelionės pabaiga. Pabraidę akmenuotoje pakrantėje ir atgaivinę kojas geliančio vėsumo vandenyje, patraukėme į autobusų stotelę Sa Calobra. Deja, ne sezono metu autobusai šią vietą aplenkia. Iki regioninių kelių sankryžos teko kilti autostopu. Pirmas rankos kilstelėjimas ir viena vokiečių pora serpantinu pametėjo iki sankryžos. Dar viena tos pačios tautybės porelė pavežė iki Soller, nors jiems buvo nelabai pakeliui. Autobusu būtume užtrukę ilgiau. Soller išsiskyrėme, aš traukiniu išdundėjau į sostinę Palmą, Rita liko apžiūrinėti Soller architektūros.
O vokiečiai myli Maljorką. Net ne sezono metu į salą nenutrūkstamu srautu skrieja Lufthansa lėktuvai. Ir jų pasirinkimą aš kuo puikiausiai suprantu, Maljorka – nuostabi sala tiek aktyviems, tiek norintiems patinginiauti turistams.
Startavome nuo autobusų sustojimo Escorca vietovėje
Niekuo neįpatingas takelis vedė per kažkieno ūkį
Keli šimtai metrų ir atsidūrėme slėnio viršuje. Pirmiausia reikia nusileisti į apačią
Čia takų nebėra ir nugrybavus ne ten gali tekti grįžti
Skurdi Maljorkos kalnų augmenija
Vienintelis orientyras, rodantis kelią – nedideli akmenų kauburėliai
Tarpeklio dugnas atrodo ranka pasiekiamas
Uolos labai aštrios, be to akmenys kai kur byra iš po kojų, o žolės slepia tarpus tarp didesnių akmenų
Minusinis kampas
Tarpeklis čia dar labai platus
Pirmas ženklas, parodantis, kad einame teisingu keliu
Pagaliau nusileidome į apačią
Akmenų masteliai nenupasakojami, o tarpeklio šlaitai nesuvokiamo aukščio
Po truputį pripranti ir suvoki, kad Barstyčių akmuo tik eilinis riedulys
Tiesaus tako nėra
Drėgmė vis dar formuoja nuostabius kūrinius
Pradedame suprasti kokios mažos skruzdėlytės esame šiame pasaulyje
Žvilgtelėjus į viršų ima suktis galva
Pėdsakai
Alpinistinė įranga čia nebūtina, bet blogesnėmis oro salygomis nepakenktų
Užvalgiau špinatų…
Patogiausi praėjimai pažymėti rodyklėmis
Natūralus siurrealizmas
Lašas po lašo…
…ir akmenį pratašo
Lygesnėse vietose galima lengviau atsikvėpti
Skylė (be Aistės Smilgevičiūtės)
Mums pasisekė, kad tarpeklis buvo sausas – mažesnė tikimybė susižeisti paslydus
Įdomus akmenų darinys
Gorg Capellà pralaida. Tamsi juosta kiek daugiau nei 2 metrų aukštyje rodo buvusį vandens lygį
Cova des Romagueral. Raskit žmogų kadre
Ta pati ola bendrame tarpeklio kontekste
Matot žmogų?
Nykštukų pasaulyje…
Siauriausias tarpeklio etapas
Nedideli iššūkiai
Įspūdingos formos
Galvos
Arčiau finišo vis daugiau vandens
Gamtos skulptūros
Bristi neteko, radom sausą kraštelį
Dauguma turistų iš kitos pusės toliau šio ženklo neina
Pagaliau matosi šviesa tunelio gale ir pirmieji žmonių siluetai
Atsargus turistas
Geriausi alpinistai – kalnų ožiai. Jie kuo ramiausiai straksi stačiais šlaitais ir skabo žolytes
Tarpeklis įveiktas
Valio
Sa Calobra krantai
Tuneliukas į civilizuotą pasaulį
Krantinė
Langas uoloje
Sudie!
