Požeminė kuro saugykla Burbiškėse

Pradėjus domėtis šia vieta išsirutuliojo nemenkas istorinis galvosūkis, o gal net ir visas detektyvas. Sunkiai pasiekiamas ir mažam ratui žinomas objektas. Nenuostabu, kad kažkas ten ir slėpdamas nusikaltimo pėdsakus buvo lavoną įvertęs. Pabandysiu apie viską nuosekliai.

1944 m. gruodžio 22 d. ortofoto nuotraukoje matomas tuo metu strateginę reikšmę turėjęs Vilniaus priemiestis. A ir B raidėmis pažymėti oro uostai (tuo metu jie buvo tiesiog lygus plynas laukas). Viename jų iki šiol leidžiasi lėktuvai kitame jau sudygęs jaunuolynas ir nemaža individualių gyvenamųjų namų gyvenvietė. Raidė F – gražiai sprogstantis taikinys – amunicijos saugykla. Beveik pačiame šių trijų objektų susikirtimo centre – požeminė kuro saugykla, į kurią ir leidomės, norėdami bent kiek išsklaidyti susidariusią paslapties miglą.

Pagrindinis klausimas į kurį nėra patikimo atsakymo – kas pastatė šią saugyklą? Jei būtų žinomas atsakymas, būtų galima gana tiksliai nustatyti statybos metus. Kitas klausimas: kam konkrečiai buvo skirtas saugykloje saugomas kuras. Apie 70-uosius metus saugykloje pabuvoję tuometiniai vaikai sako, kad ten būta varinių/žalvarinių bačkų su aviaciniu žibalu. Iš skeveldrų galima spręsti, kad ant betoninių stovų gulėjo dvi eilės cisternų arba dvi ilgos cisternos, maždaug tokio diametro, kokias matome traukiamas geležinkeliais. Jų aptarnavimui buvo pakilimas su betonuotais laiptais.

Norint apytikriai nustatyti statybos metus galime atidžiau įsižiūrėti į dar vieną 1944 metų ortofotografiją.

Čia matoma gana tiksli kuro saugyklos vieta. Kyla klausimas, ar darant šią fotografiją ji jau buvo įrengta. Pagal datą, jei statyba buvo pradėta nedelsiant po vokiečių kariuomenės įsiveržimo į Vilnių (1941 m. birželio pabaiga), atrodytų viskas gerai. Pamiškėje jau želia pieva arba užsodinti krūmai, iškastinės duobės saugyklos statybai nebesimato. Tik kiek giliau miške, apie 20 metrų nuo pamiškės šlaite matome mažą aikštelę, kuri idealiai sutampa su su susprogdintu ir užverstu tuneliu, vedančiu į saugyklą. Šiuo metu toje vietoje yra smėlio įgriuva, einant raguva vakarų kryptimi žemyn šlaitu mėtosi gelžbetonio luitai. Nepatvirtintomis žiniomis įėjimą į tunelį ir priėjimą prie šachtos į techninį tunelį atsitraukdami susprogdino vokiečiai.

Palyginę šį žemėlapį su prieš 70 metų daryta ortofotografija, galime būti beveik tikri, kad saugykla besibaigiant Antrajam pasauliniui jau egzistavo. Lieka tik du variantai: saugyklą įrengė lenkai (tarpukariu šeimininkavę sostinėje ir pristatę požeminių skliautuotų amunicijos sandėlių) arba vokiečiai, kurių gelžbetonio statinius galime suskaičiuoti ant pirštų, o ilgalaikių fortifikacinių įtvirtinimų greičiausia ir nerastume. Kieno tai darbas, galėtų atskleisti bent maža tų laikų detalė. Nereiktų pamiršti, kad lenkai požeminių sandėlių apšvietimui naudojo žibalines lempas. Elektros instaliaciją ten įrengė jau po karo šeimininkavę rusai. Pabandykim patyrinėti kaip buvo įrengta ši saugykla.

Apsiginklavę alpinistine įranga, juk saugumas – svarbiausia (Safety First), pralindome prie gelžbetonio nuolaužomis iš viršaus užverstos vertikalios 12 metrų gylio šachtos. Pirmiausias darbas nusileidus žemyn buvo lazeriniu matuokliu išmatuoti požeminę erdvę ir sukurti trimatę saugyklos vizualizaciją. Nesu trimatės erdvės projektuotojas, bet per keliolika minučių pavyko gauti gana padorų rezultatą.

Žmogaus siluetas viduje atitinka vidutinio žmogaus ūgį. Brėžinys nėra išbaigtas – du vizualizacijoje matomi horizontalūs ventiliacijos kanalai pasiekia žemės paviršių, tačiau ten kabarotis neturėjome jokio noro. Ventiliacinis bokštelis išorėje – bene geriausiai matoma šio objekto dalis; tiek užversto tunelio vietą, tiek patekimą prie vertikalios šachtos nežinant rasti būtų gana keblu.

Stoties saugos virvei įrengimas. Nusileidimo virvę tvirtinome išorėje prie patikimesnio taško

Saugu. Leidžiamės

Vietos čia ne per daugiausia, bet šachtos prieigose trise telpame laisvai. Leidžiantis nėra didelio malonumo, nes įsitempinėjant virvei iš viršaus nuolat byra smėlis ir akmenukai. Tam ir reikalingas šalmas.

Techninis tunelis

Nusileidus į apačią, per nedidelę angą patenkame į techninį tunelį. Ant jo sienų likę elektros instaliacijos tvirtinimo elementai.

Čia tunelis jungiasi su pagrindine saugyklos erdve

Išlindę iš techninio tunelio patenkame prie pagrindinės patalpos galo, sujungto su tuneliu, vedusiu į išorę

Sienos ir lubos šioje vietoje stipriai nukentėjusios nuo sprogimo

Nuotraukoje aukščiau matosi nedidelė anga lubose per kurią byra smėlis. Išorėje tą puikiai žymi gana staigiai gilėjanti, krūmais apžėlusi duobė.

Susprogdintas ir smėliu užverstas tunelis

Elektros instaliacijos likučiai ant tunelio šoninės sienos

Tikėtina, kad saugykloje kurą ne samčiais semdavo, tam buvo reikalingas ir elektrinis apšvietimas, ir energija siurbliams.

Tunelio skliautas

Čia puikiai atsiskleidžia statybos procesas – iškastoje duobėje sumontuojamas medinis karkasas ir apkalamas lentomis, po to ant viršaus surišamas armatūros tinklas ir užliejamas betonu. Jam sustingus belieka sustumti dalį iškasto smėlio.

Pagrindinė saugyklos salė

Visoje salėje išsimėtę betoniniai cisternų stovai, t. y. jų skeveldros

Betoniniai laiptai aptarnavimui

Cisternų stovai

 

Sprogimo metu nukentėjo ne tik betoninės dalys, patalpų skliautai, bet ir (savaime aišku) cisternos. Skaitytojas Donatas atsiuntė saugyklos nuotrauką, kurioje matoma didžiulio slėgio sutraiškytos cisternos dalis su hermetiniu liuku.

Elektros instaliacija

Šios elektros laidų paskirstymo dėžutės su užrašu HBK yra turbūt vienintelis raktas nesikuisiant po dulkėtus archyvus nustatyti saugyklos pastatymo metus ir tai, kurie okupantai ją statė. Deja, jokiais man žinomais metodais kolkas nepavyko nustatyti gamyklos, kurioje pagamintos šios dėžutės. Paieška davė įvairiausių rezultatų – nuo degtindarių iki elektrinių lokomotyvų gamyklos, tik ne elektros įrangos…

Salės gale per metrą nuo šoninių sienų įtvirtinti du neaiškūs elementai

Apatinė ventiliacijos šachtos anga salės gale

Bendras požeminės saugyklos vaizdas

Odė kibirui

Odė Litui

Saldi porelė

Vienišius

Desertas gamtos mylėtojams – įspūdingas pelėsis

Pelėsinis kailiukas iš arčiau

Saugiai pakilome į viršų. O ten sninga…

Štai taip ir baigiasi iki galo neišnarpliotas istorinis galvosūkis. Palieku galimybę pasukti smegenis jums. Gal šis mano rašinėlis užves ant teisingo kelio, o gal prisiminsite senelio dėduko pasakotą atsiminimą apie neramius praėjusio amžiaus įvykius… Kas žino.