„Aš ne курва, aš svajonių turiu“ – pareiškė nuotaka viename Vėlyvio filmų. Vos grįžęs iš pirmos kelionės į Maltą ir aš taip pat tik tyliai svajojau, kada galėsiu vėl nuskristi į šią miniatiūrinę salą. Kodėl? Nes tuomet būdamas visišku moliu neradau būdo patekti į Delimara fortą. Kuo jis toks ypatingas? Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur galima pamatyti apleistus, savo kovinėse pozicijose stovinčius net keturis 12,5 colių 38 tonų pabūklus. Aha, žiauriai įdomu… O jei pridurčiau, kad jie apsemti beveik metru mėšlo būtų įdomiau?
Forto istorija
XIX-XX a. sandūroje vienas efektyviausių gynybos būdų manyta buvo strategiškai svarbių teritorijų apjuosimas fortų žiedu, tarpuose įrengiant artilerijos baterijas bei kitus smulkesnius gynybinius įtvirtinimus. Fortifikacijos bumas neaplenkė ir Maltos. Konkrečiai Delimara fortą pietrytiniame salos iškyšulyje britai statė 1876-1888 metais. Virš forto vartų yra akmuo žymintis 1881 metus, kuris gali šiek tiek klaidinti – tai vartų sargybinės, o ne forto užbaigimo data.
Delimara fortas buvo vienas iš daugelio fortifikacijos įrenginių, skirtų ginti Marsaxlokk uostą. Visus šią Maltos teritoriją saugojusius man žinomus išlikusius ir neišlikusius įtvirtinimus sužymėjau žemėlapyje.
Statant fortą buvo sunaikinta Delimara artilerijos baterija (buvęs bokštas, statytas 1659 m.). Priežastis paprasta – apšaudymo lauką reikėjo išvalyti nuo aukštų objektų. Trukdyti galėjo tik visai šalia esantis 1855 metais pastatytas švyturys, kuriame šiuo metu galite išsinuomoti apartamentus.
Pagal paskirtį fortas veikė nuo 1880-ųjų iki 1950-ųjų. Kas vyko už gynybinio griovio tuos septyniasdešimt metų informacijos beveik nėra, į mano rankas papuolė tik pora senų britiškų iliustracijų už kurias beje dar ir kelis svarus gavau susimokėti. Vienoje jų su lengva britiško humoro doze piešiama forto kasdienybė, kitoje – iliustruoti Maltos svečio įspūdžiai. Šios iliustracijos niekaip nesusijusios, bet palyginus vaizdus, galima spręsti, kad fortą juosė dabar neišlikusi tvorelė.
1956 metais dalis artilerijos įrenginių buvo išgabenti ir ilgą laiką fortas stovėjo visiškai nenaudojamas.
1975 metais Maltos Vyriausybė fortą išnuomojo vietos ūkininkui, kuris čia penkioliką metų augino kiaules. Mums tai šiek tiek keista, bet Maltoje daugelis fortų pritaikyti kitai veiklai, pvz., gretimame Tas-Silġ forte iki šiol veikia šunų prieglauda.
2005 metų rugpjūčio 11-ąją fortas buvo perduotas ne pelno organizacijai Heritage Malta (Maltos paveldas), kuri jau dešimt metų žada fortą prikelti naujam gyvenimui ir jame atidaryti muziejų.
Toks vyriausybės sprendimas nepatiko Wirt Artna fondo, užsiimančio kultūros paveldo išsaugojimu, direktoriui Mario Farrugia. Pasak jo, vyriausybė jau per ilgai nesiima jokių veiksmų išsaugoti fortą, kuriame iki šių dienų savo vietose stovi paskutiniai pasaulyje prieš daugiau nei šimtmetį sumontuoti 38 tonų pabūklai. Fondas net 20 metų įkalbinėjo ir rėmė vyriausybę, kad ši perduotų fortą jų žiniai, bet galų gale jį perėmė Heritage Malta organizacija ir jau 10 metų nieko forto labui nenuveikė…
Iš tiesų, forte per tą laiką nieko neįvyko, tik jūra nuolat skalauja ir ardo stačius kalkakmenio šlaitus prie forto, o 1980 metais pastačius laisvojo uosto molą šlaitų irimo procesas dar labiau suintensyvėjo. Forto likimas taip ir lieka neaiškus.
Dabartinė būklė
Nepaisant išdžiuvusio mėšlo, likusio požemiuose po kiaulių fermos veiklos ir kitų veiksnių, fortas yra patenkinamos būklės. Kaip ir daugelio kitų tokio tipo fortų, įrengtų išskaptavus kalkakmenį, eskarpą ir korteskarpą vietomis net per metrą paveikė natūrali erozija. Kai kuriose vietose dėl erozijos prie gynybinio griovio atsirado įgriuvos. Viena tokių, beveik dešimties metrų ilgio, atsirado prie kelio, vedančio švyturio link. Griovys užžėlęs krūmais ir užverstas šiukšlėmis. Fortas yra uždarytas ir galimybės visuomenei susipažinti su juo nėra.
Reportažas
Pakeliui į fortą prie kelio pamatau vieną iš Maltos istorinių pipiriukų, t.y. atstumą nurodantį akmenį (milestone), kurio užrašai išdaužyti. Antrojo pasaulinio karo metu tokie akmenys buvo gadinami specialiai, kad priešininkas sunkiau orientuotųsi aplinkoje. Užrašas galėjo skelbti, pvz.: „3 miles from Il-Gudja“. Dauguma tokių akmenų stovi išdaužyti, tačiau dar liko keletas, kuriuos neapsižiūrėję paliko nepaliestus.
Fortą rasti nesunku, jis gana aiškiai išsiskiria iš jį supančios aplinkos. Prie gynybinio griovio kur ne kur raitosi spygliuotos vielos ritiniai, matyt, paskutinių forto gyvavimo metų palikimas.
Spygliuotos užtvaros likučiai
Gynybinis griovys, apjuosęs fortą, abiem galais išlenda prie skardžio. Patyrusiems freeclimberiams galbūt tai menkas iššūkis, bet dėl erozijos nuolat byrantys šlaitai saugumo jausmo nesuteikia net stovint prie krašto.
Vienintelis kelias į fortą – tilteliu kirsti 6-8 metrų gylio gynybinį griovį.
Nors ant durų kaba spyna labiau tinkama saugoti laikraštinę, džentelmeniškai nusprendžiu paieškoti kito būdo apžiūrėti fortą iš vidaus.
Forto vartai. Virš durų – sargybinės pastatymo metai
Per tuos metus nuo pirmo apsilankymo Maltoje sukaupiau šiek tiek daugiau žinių apie fortų įrengimą bei išplanavimą ir anksčiau absurdiškai atrodžiusi mintis į fortą patekti per gynybinį griovį šį kartą intuityviai nuvedė į jį.
Nusileidus į griovį tenka laviruoti tarp aštrių sienų ir kibios augmenijos. Eskarpas (gynybinio griovio vidinė siena) gerokai paveiktas erozijos, ant žemės nubirę akmenys taip ir siunčia mintis, kad šalmas tikrai nepamaišytų.
Be žolių, krūmų ir vijoklių griovyje pilna visokiausių šiukšlių.
Akyse prašviesėja ir prieš akis matau džiuginantį vaizdą. Ten kur griovys buku kampu sukasi, išorinėje (kontreskarpinėje) sienoje įrengtas kofras, kuriuos Kaune pamatysite tik moderniausiame IX forte. Ką tai reiškia? Jei kontreskarpinėje sienoje yra kofras, reiškia iš jo kazematų poternomis (tuneliais) galima patekti į forto vidų!
Viens, du ir jau apžiūrinėju kofro kazematą. Forto statyba vyko neįprastu būdu, kadangi didžiausias forto tūris yra po žeme, t.y. kalkakmenyje, reikėjo ne statyti, o griauti, gremžti, gręžti, pjauti. Tokių statybų žymės puikiai matosi.
Kofro kazematas
Kai kur sienos visiškai nelygios. Galbūt taip daryta sąmoningai, kad nebūtų šūvių aido ir nereiktų įrenginėti kamštinių panelių.
Iš kazemato leidžiuosi gilyn
Mano spėjimas pasiteisino – prožektoriaus šviesa taip ir nepasiekia poternos galo, todėl bėgu ieškoti kelio į forto vidų. Maltiečiai labai religingi, todėl maža koplytėlė poternos sienoje labai nenustebina.
Poterna kontreskarpinėje sienoje
Einu tolyn ir kaifuoju – iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad tai forto požemiai.
Pagaliau! Poterna šakojasi – net be forto plano žinau, kad pasukęs į dešinę atsidursiu forto viduje.
Pasukus į dešinę pamatau arkines lubas, tai rodo, kad šioje vietoje tunelis eina po gynybiniu grioviu. Poterna kyla į viršų.
Tyliai pasilabinu su pavasario laukiančiais šikšnosparniais ir netrukus išlendu į erdvų koridorių, kuriuo drąsiai ir vežimas pravažiuotų.
Kokios formos! Ir tai tik ventiliacija.
Perėjęs ilgą koridorių išlendu į kiemą. Valio!
Pasilipu aukščiau, norėdamas apžvelgti kiemą. Čia pat pamatau įrodymus, kad iš tiesų forte 15 metų šeimininkavo kiaulės.
Forto kiemas. Sunku suprasti kurie statiniai kuriuo laikotarpiu statyti, nes Maltoje viskas iš geltono kalkakmenio. Tolimačio/stebėjimo bokštelis, spėju, įrengtas Antrojo pasaulinio karo metais. Toks Maltoje – ne vienas.
Lauko tualetas. Beveik veikiantis
Už kiaulių gardų matau tai, ko man reikia – nusileidimo į forto požemius.
Nusileidus laiptais žemyn šiek tiek nustembu, nes nelabai suprantu kas atsitiko grindims. Tik po kelių akimirkų susivokiu, kad specialiai įrengtu kanalu visas kiaulių mėšlas iš gardų tekėdavo tiesiai į užmūrytą požemį. Kieme didelės smarvės, tikiu, nebuvo, bet viduje…
Pirmieji žingsniai mėšlo dykumoje
Pasukus už kampo man tiesiogine prasme atsidaro žandikaulis… Tikrai nesitikėjau pamatyti patalpų, kur lubos aukščiau nei mokyklos krepšinio salėje. Emocijos neapsakomos.
Neregėto dydžio kazematas
Jaučiuosi kaip pasakoje: neregėto dydžio požemiai, prieš akis – įspūdingas 12,5 colių 38 tonų pabūklas, o aš stoviu ant sudžiuvusio mėšlo salos… Aš taip net nesapnuoju!
Mastelis
Tokį vaizdą kasdien mato šis pabūklas…
Milžiniška ambrazūra. Forto kampas sutvirtintas gelžbetoniu, bet dėl skardžio erozijos greitu metu gali neatlaikyti savo svorio – jau dabar matosi ryškūs įskilimai. Įskilimų yra ir viduje, kazematuose.
Graižtvos
Pabūklą stipriai apkandžiojo nuolatinė drėgmė.
Į gretimo pabūklo kazematą vos prasispraudžia šviesa, todėl tenka pastrikinėti su prožektoriumi.
Kiek aukščiau, ten kur nebesiekė mėšlo baseinas, stovi dar du gražuoliai, galima apžiūrėti ir apatinę jų dalį.
Cigarečių pakelis leidžia suvokti, koks „nedidukas“ šis ratelis…
Amortizatorius. Varinės dalys pamėlynavo.
Į forto kiemą veda toks laiptuotas koridorius. Nelabai turiu supratimo kam tokie laiptai buvo reikalingi. Galbūt tokiu būdu patogiau išgabenti/atvežti pabūklus. Įsivaizduoju kaip gražiai 38 tonų vamzdis netyčia nuriedėtų žemyn, jei būtų lygi nuokalnė. O galbūt tarp šių laiptų ir pabūklų jokio ryšio nėra…
Laiptai į pabūklo poziciją
Laiptais geriau nelipti – surūdijęs metalas plyšta kaip popierius.
Forto požemiuose buvo įrengti kazematai šešiems pabūklams. Išorėje stovėjo dar du sunkieji pabūklai. Viena iš pozicijų.
Kairėje pusėje – kazematas be pabūklo
Pora valandų šiame forte prabėgo taip greit, kad tyliai svajoju į Maltą nuskristi trečią kartą.
Įdomus faktas
2016 metų pabaigoje kino teatrus pasieks pagal kompiuterinį žaidimą Assassin’s Creed sukurtas filmas. Nemažai epizodų buvo nufilmuota Maltoje. Šiame forte buvo filmuojama persekiojimo požeminiais tuneliais scena. Nemažai įspūdingų vaizdų buvo sukurta Ricasoli ir Manoel fortuose.
