Važiuodamas į Klaipėdą neturėjau net minties čia apsilankyti. Galvojau, užsuksim į katilinę, pamatysim tą garsųjį tunelį po Liepų gatve ir šausim toliau, bet mintis pereiti gatvę ir apžiūrėti faneros cechą pasirodė ne tokia jau bloga ir galų gale nuvedė iki kito užmūryto tunelio galo. Jei įdomu, paskaitykit.
Kaip įprasta – šiek tiek istorijos.
Medienos perdirbimas Klaipėdoje
Sunku patikėti, bet prieš šimtą metų XIX ir XX amžių sandūroje Klaipėda buvo labai mažas uostamiestis su vos 20 tūkstančių gyventojų (2013 m. – 159 342). Pavyzdžiui, Karaliaučiuje tuo metu gyveno 250 tūkst. žmonių, Tilžėje – 35 tūkst. Pramonės įmonių buvo nedaug, pagrindinis verslas buvo prekyba mediena. Tą kuo puikiausiai liudija ano meto pramonės įmonių nuotraukų gausa. Iš Nemuno aukštupio bei Dangės upe buvo plukdomi rąstai, tačiau eksportuoti naudingiau buvo ne rąstus, o apdirbtą medieną, todėl pakrantėse pridygo lentpjūvių.
Viena pirmųjų tokių gamyklų, sujungus keletą smulkių fabrikėlių, atidaryta 1897 m. buvo „A. Bisdom & Zoon, G. m. b. H.“, kėlusi tikslą – statyti medžio apdirbimo įmones. 1899 m. ši bendrovė užbaigė medžio apdirbimo įmonės statybą, kuri tų pačių metų liepos 1 d. pradėjo veikti, o jau 1900 m. išleido aukštos kokybės fanerą.
Įmonėje buvo gaminamos plokštės baldams, kazeinas. Produkcija buvo ekportuojama į Vokietiją, Angliją, Australiją, Pietų Afriką ir kitur. Fabrikas taip pat gamino specialią fanerą lėktuvams bei sklandytuvams.
Faneros fabrikas nuotraukose ir žemėlapiuose vadinamas vokišku pavadinimu Schälfabrik.
Klaipėdos uosto ir miesto plano fragmentas, 1924 m.
1. Faneros fabrikas „Bisdom & Zoon“ prie Dangės
2. Tiltas per Dangę ties Paupiais tarnavo ir siaurajam geležinkeliui Klaipėda-Dovilai. Prie Dangės, Luizės dvaro (Luisenhof) teritorijoje 1900 m. pastatytas modernus faneros fabrikas, kuris nuo 1921 m. vadinosi „Bisdom & Zoon G.m.b.H. Klaipėda“
Ilgai sukau galvą kodėl nuotraukose faneros fabriko pastatai tokie skirtingi. Galų gale priėjau išvados, kad nuotrauka su valtele po tiltu greičiausia per klaidą įtraukta į Kęstučio Demerecko „Klaipėdos Vaizdų Albumą“. Taip, ties Paupiais buvusiu tiltu ėjo siauruko linija, bet šiuo atveju saulė į fabriką turėtų šviesti iš šiaurės, kas net teoriškai nėra įmanoma. Net jei vaizdas veidrodinis (pasitaiko), fabrikas turėtų stovėti kitoje tilto pusėje, o tai jau prieštarautų senam žemėlapiui. Todėl tiek tiltas, tiek fabrikas šioje nuotraukoje yra iš kitos vietovės ir greičiausia net ne Klaipėdos. Nuotraukoje žemiau tiek pastatai, tiek kamino pozicija (nemaišykite su katilinės) sutampa su objektais pirmoje nuotraukoje. Lieka klausimas, kokia vietovė atvaizduota antroje (2) nuotraukoje?
1937 Luizės dvare pradėjo veikti nauja faneros lentų gamybos linija, Smeltėje pastatyta nauja lentpjūvė. Tuo metu bendrovėje dirbo apie 650 darbininkų, 1938 – 670 (daugiausia lietuviai). Jų padėtis buvo geresnė nei D.Lietuvoje (didesnis atlyginimas, daugiau pašalpų, įv. lengvatos). 1939 kartu su Klaipėdos kraštu Lietuva neteko 99,2% visos faneros pramonės. Bendrovę perėmė vokiečių karinė administracija, gamyba sukarinta.
Klaipėdos faneros fabriko darbininkai susirinkime. Apie 1953 m.
Sovietmečiu fabrikas tapo medienos medžiagų kombinatu. Įmonė pirmoji Tarybų Sąjungoje pradėjo medžio drožlių plokščių gamybą. Dabar ši įmonė vadinasi AB „Klaipėdos mediena“.
2006 m. kovo 7 d. naujienų tarnyba BNS išplatino pranešimą, kad vienai didžiausių šalies medienos perdirbimo ir baldų gamybos įmonių Vakarų medienos grupei priklausanti bendrovė„Klaipėdos mediena“ nutraukė faneros gamybą:
„Atlikus „Klaipėdos medienos“ klijuotų detalių ir klijuotinės faneros gamybos cecho statinių auditą nustatyta, kad būtinas jų kapitalinis remontas, tačiau skaičiavimai rodo, kad investuoti į šią veiklą neverta, todėl nuspręsta atsisakyti faneros gamybos. Ši veikla toliau bus vystoma kitoje grupės įmonėje „Sakuona“, – pranešime spaudai sakė grupės generalinis direktorius Viktoras Adomaitis. Pasak jo, „Klaipėdos medienoje“ bus gaminama medienos drožlės plokštė ir baldai iš jos. Tikimasi, kad tai leis padidinti gamybos efektyvumą ir sumažinti veiklos kaštus.
Tuo metu klijuotų detalių ir klijuotinės faneros gamybos ceche dirbo apie 600 žmonių.
Įmonės veiklos reorganizavimas keliais etapais turėjo atrodyti taip:
- Kieto kuro 19 MW katilinės uždarymas (įvyko 2006 metų kovo mėnesį)
- Klijuotinės faneros cecho uždarymas (įvyko 2006 metų kovo mėnesį)
- 3,5 MW kieto kuro katilinės statyba įmonės teritorijoje (2008 metų I ketvirtis)
- Medienos drožlių džiovyklų modernizavimas II etapais
Ar šis milžiniškas cechas bus nugriautas visiškai, ar tik centrinė dalis (būtent tiek griovimo darbų šiuo metu atlikta) žinių neturiu.
Tunelis po Liepų gatve
2012 metais „Kauno dienoje“ pasirodė intriguojantis Astos Dykovienės straipsnelis pavadinimu „Po Liepų gatve Klaipėdoje – mįslingas tunelis“. Jame aklai spėliojama kokia buvo tunelio prasmė ir reikšmė. Pateikiamos versijos, kad tai galėtų būti Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių statyta slėptuvė arba slaptas Šaltojo karo objektas. „Specialistai“ spėja, kad tai gali būti evakuacinis tunelis. Galų gale skaitytojas paliekamas nežinioje užsimenant, kad „Galbūt kažkas paaiškės susipažinus su sovietiniais kariniais evakuaciniais planais – gal juose buvo numatyta šio požeminio kelio funkcija. Iš viso po Klaipėda yra keli tuneliai.“
Reikia pripažinti, kad tai bevertis autoriaus, net nebuvusio objekte, straipsnis skambia antrašte. Visiška nesąmonė yra teiginys „Tunelio patalpos – įspūdingo dydžio. Jų plotis siekia aštuonis, ilgis – penkiolika metrų, aukštis – kelis metrus. Tunelis sausas, vandens jame nėra.“ Puikus pavyzdys kaip kuriamos miesto legendos. Už raganavimą tokius „žurnalistus“ reiktų deginti.
Preliminari tunelio po Liepų gatve vieta
Realybė visiškai kitokia. Tunelio ilgis apie 25 metrus (žr. schemą aukščiau), aukštis maždaug du metrai, plotis nesiekia 3 metrų (matavau „iš akies“, jei turite noro, lauksiu tikslesnių duomenų). Per vidurį tunelis užmūrytas, kad iš nebenaudojamos katilinės nebūtų galimybės patekti į saugomą veikiančios gamyklos teritoriją. Paskirtis niekur tiksliai nėra įvardinta, bet nesunku nuspėti, kad juo rankiniu būdu arba tam tikslui įrengtu konvejeriu buvo gabenamas kuras (gamybinės atliekos) į „Klaipėdos medienai“ priklausančią katilinę. Tunelio šonuose matomi metalinių konstrukcijų likučiai, ant kurių galbūt! buvo sumontuotas juostinis konvejeris. Spėjimą, kad tai vokiška slėptuvė panaikina ir ant gelžbetonio sienų juodais dažais atvirkščiai užrašyti simboliai, greičiausia atsiradę gaminant gelžbetonio konstrukcijas.
Viduje girdisi ne tik pravažiuojančių automobilių dundesys, bet ir vandens čiurlenimas – po tuneliu įrengtas drenažas su anga tunelio viduryje. Užmūrijus tunelį anga liko fabriko pusėje, todėl katilinės pusėje grindis šiek tiek semia vanduo.
Žvilgsnis į tunelį, vedusį į katilinę
Štai šioje katilinėje atsidurtumėte perėję tuneliu
Gurmaniškos išvaizdos drenažo anga tunelio viduryje
Laiptai iš tunelio į faneros cecho patalpas
Kaip atrodo dešimtmetį nebenaudojama katilinė ir kitas tunelio galas galite pamatyti kolegos reportaže: Klaipėdos „Fanierkės” katilinė.
Pasivaikščiojimas faneros ceche
Pastatai avarinės būklės. Atkreipkite dėmesį į langų grotas
Milžiniškas cechas virsta griuvėsiais
Kai kurios sienos griūva ir be technikos pagalbos
Prieš dešimt metų prieš akis būtų didžiulės patalpos
Apšvietimas. Patalpos lygiagrečiai Liepų gatvės
Patalpa su nusileidimu į tunelį
„Labas rytas“ – sako saulės spinduliukas
Pasitikrinam ar tikrai esam kur esam
Nepraleidžiu progos sugroti himną
Pabaiga yra kažko naujo pradžia. Linkėdami sėkmės paliekame patalpas. Bus įdomu pamatyti, kaip atrodys teritorija po metų ar daugiau.
Informacijos šaltiniai:
- Klaipėdos Vaizdų Albumas, K. Demereckas, „Libra Memelensis“, 2015
- infolex.lt
- ve.lt
- BNS
Na idomu idomu 🙂
Matote, mielas Autoriau, dėl žurnalistinių paistalų šiuo atveju reikėtų priekaištauti ne tiek jau ne kartą sensacijų pūtimu pasižymėjusiai žurnaliūgei, o jai žinias teikusiam tokiam ponui D. Elertui. Kažkada esu pakvietęs jį po Liepų gatve, praėjome tuneliu, išsakiau abejones statybų laikotarpiu, vėlesniu vamzdynų trasos įrengimu, prašiau neskubėti su išvadomis… Neiškentė žmogus, pasidalijo informacija, o gal „užmokėjo” ja tai paikai žurnaliūgei. Tai prielaida – ne kartą patyrėme, kad įvardytas žmogus taip augina savo socialinį kapitalą – sužino, nugirsta iš kitų, pamato ką, kas reikalautų detalesnių tyrimų – ir skelbiasi „kolumbu”, padedamas ir tos ponios žurnaliūgės. Šiuo atveju nesuveikė deramai ta porelė „tu man – aš tau”: žurnaliūgė nesuprato p. Elerto pasakojimo, laiko aplankyti vietą neturėjo, tai ir paleido paiką pasakojimą. Tiek to, bet ar tapo aiškiau?