Daugpilyje esu praleidęs nemažai laiko, bet labai nustebau, sužinojęs, kad čia iki šiol veikia švino šratų liejykla. Tokių veikiančių pasaulyje liko vos dvi, nes tiek liejimo procesas, tiek produkcijos panaudojimas yra žalingi.
Keliauti turint kažkokį tikslą atrodo natūralu, bet retkarčiais tikslas gali būti ne toks įspūdingas ar tiesiog atvyksite ne darbo metu, jis bus remontuojamas ir t.t.. Nusivylimas gali apkartinti visą kelionę, tad stengiuosi, kad pati kelionė suteiktų nemažiau patirčių ir nuotykių, nei galutinis tikslas ar numatyti lankytini taškai. Štai taip atrodė mano sekmadieninė kelionė į Daugpilį.
Jei patiko mano moto nuotykiai nepamirškite prenumeruoti YouTube kanalo. Turinio tik daugės.
O dabar apie tą keistą fabriką.
Gamyklos įkūrimas
1884 m. pirklys M. Relseris gavo leidimą Daugpilyje atidaryti šratų gamyklą. Gamyklai statyti buvo pasirinkta aukščiausia ir sausiausia miesto vieta, kad gamybą ir sandėlius būtų galima išdėstyti skirtinguose lygiuose. Švinui lieti buvo pastatytas 20 metrų aukščio medinis bokštas, papuoštas dailiu vėtrungės profiliu, kuris tapo gamyklos vizitine kortele. Fabrikas nuo kitų miesto įmonių skyrėsi ir tuo, kad naudojo žaliavas iš tolimų regionų, kai kitos dirbo tik su vietinėmis. Iš pradžių gamykloje dirbo 3-7 darbuotojai, kurie gamino plombas, švino lakštus ir šratus.
1911 m. medinis fabriko bokštas sudegė, jo vietoje buvo pastatytas mūrinis, kuris tebestovi iki šiol. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios gamyba sparčiai augo (per metus buvo pagaminama apie 70 tonų plieninių šratų), nes tuo metu Rusijoje veikė tik keturios šratų gamyklos. Prasidėjus karui Daugpilyje viskas pasikeitė – miestas ištuštėjo, gyventojų skaičius sumažėjo keturis kartus, daug gamyklų su įrengimais ir darbininkais buvo išvežta į Rusiją. Gamyklos darbas buvo sustabdytas.
Tarpukaris
Po Pirmojo pasaulinio karo pramonei atėjo sunkūs laikai. Trūko įrangos, inžinierių, specialiai apmokytų darbininkų ir žaliavų. Ekonomika vystėsi žemės ūkio ir miškų kirtimo sąskaita, o pramonė atsigaudinėjo labai lėtai. 1924 m. M. Reislerio fabrikas vėl pradėjo veikti, bet jau nauju pavadinimu – „Latvijos pirmasis švino ir šratų apdirbimo fabrikas“.
Po pirklio mirties gamykla atiteko Hipotekos ir Žemės bankui. Įsigalint autoritariniam režimui, valstybė stengėsi vis labiau kontroliuoti ekonomiką ir 1938 m. gamyklą nupirko centrinė asociacija „Turiba“, kuriai priklausė kitos Latvijos pramonės ir žemės ūkio įmonės. Tuomet gamyklai suteiktas šratų gamybos fabriko pavadinimas, atliktas kruopštus remontas ir į asortimentą vėl įtraukti ne tik šratai, bet ir švino plombos. Tačiau sovietinių okupantų valdžia 1940 m. gamyklą nacionalizavo ir iki pat 1993 m. ją valdė Latvijos vartotojų asociacija ir Centrinis susivienijimas.
Antrasis pasaulinis karas ir Sovietų Sąjunga
Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. didžioji Daugpilio dalis buvo sugriauta, nukentėjo ir fabriko bokštas. Tik po metų gamykla buvo iš dalies atkurta, bet gamybos procese dirbo vos vienas žmogus. 1948 m. įvyko dideli pokyčiai, fabrikas įgavo dabartinę išvaizdą, buvo išplėsti gamybos cechai, sumontuota nauja įranga. 1953 m. gamykla dirbo trimis pamainomis ir per metus pagamindavo apie 500 tonų plieno šratų.
1962 m. vėl buvo atlikti dideli rekonstrukcijos darbai, kurių metu rekonstruota ir viršutinė bokšto dalis. Buvo išplėstas gaminių asortimentas, išlieta dešimties skirtingų dydžių šratų ir pradėtos gaminti metalinės tvoros. 1968 m. šratų liejimas kuriam laikui nutrūko ir gamykla buvo pavadinta „Daugpilio metalinių tinklų gamykla“. 1982 m. atnaujinus liejimo darbus, senieji katilai buvo pakeisti elektriniais.
Respublikos nepriklausomybės laikotarpis
Latvijai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. gamyklą nupirko centrinis susivienijimas „Turiba“ ir tada ji gavo Daugpilio šratų liejimo fabriko pavadinimą. Nuo 2001 m. gamykla pradėjo bendradarbiauti su Vokietijos įmone SK Jagd ir pradėjo gaminti bei eksportuoti medžioklinius šovinius „Treffer-SK“.
Gamykla šiandien
2011 m. gamyklą įsigijo dabartinis jos savininkas A. Staksas. Gamykloje gaminamos devynių rūšių kulkos lygiavamzdžiams šautuvams, taip pat kulkos pneumatiniams šautuvams ir medžiokliniams šautuvams. 2012 m. buvo įkurtas gamyklos muziejus ir visuomenei atverta istorinė gamybos salė.
Istorinė gamybos salė
Prireikė kelių minučių, kol susivokiau kur patekau. Smegenys negalėjo taip greitai apdoroti tokios staigios kelionės laiku – iš 2022-ųjų atgal į nušiurusį sovietmetį. Kai šiuolaikinės gamyklos veikia beveik laboratorinėmis sąlygomis, šis fabrikas geriausiu atveju primena garažinius chaltūrščikus. Deja, tokia buvo netolima praeitis, kai mūsų tėvai ir seneliai buvo jauni. Verta pamatyti.
Schemoje žemiau pavaizduotas labai primityvus šratų liejimo procesas:
- Techninė patalpa liftui, kuriuo į bokštą užkeliama žaliava gamybai
- Švino liejimo patalpa. Čia krosnyse švinas lydomas ir per sietelį lašais krinta į apačioje esantį šulinį
- 19 metrų gylio šulinys su kaušeliniu keltuvu šratams iškelti
- Džiovintuvas
- Pirmas rūšiuotuvas, kur nuo produkcijos atskiriams brokas
- Keltuvas
- Antras rūšiuotuvas. Čia šratais išskirstomi pagal dydį
- Apdorojimas. Šratai padengiami grafitu, kuris neleidžia švinui oksiduotis
- Pakavimas
Pirmiausia pakilkime į bokštą.
Iš jo galima apžiūrėti Daugpilio miestą. Dabartinis savininkas neseniai padovanojo šį bokštą miestui. Planuojama įrengti patogesnę apžvalgos aikštelę. Dabartinis pakilimas į bokštą siaurais laiptais tikrai nepritaikytas masiniam turizmui.
Pačiame bokšto viršuje yra techninė patalpa keltuvo įrangai, jis buvo įrengtas sovietų okupacijos periodu. Aukštu žemiau yra švino lydymo ir liejimo patalpa.
Lašėdamas per sietelį švinas susiformuoja į idealios formos rutuliukus. Kuo didesnis šrato diametras, tuo didesnio aukščio reikia šratui išlieti, kad krisdamas į šulinėlį jis spėtų sustingti ir neprarastų formos. Kaip toks liejimo būdas buvo atrastas jums mielai papasakos fabrike.
