Leiskit atspėsiu – jūs nebuvote Konstantinavoje. Greičiausiai net nežinote kur ji yra. Buvo laikas, kai čia joks autobusas nevažiuodavo. Tie laikai regis jau grįžo. Buvęs žemės ūkio mechanizacijos mokyklos kompleksas tuščias, nebeveikia kultūros namai, užsidarė parduotuvė. Klestėjęs kaimas virsta kaimu – vaiduokliu.
Žemės ūkio mokykla iš čia išsikėlė arčiau Rokiškio, nes prastas susisiekimas buvo viena iš priežasčių, kodėl potencialūs mokiniai ėmė rinktis kitas mokymo įstaigas. 2008 m. vasarą pastatai liko visiškai tušti.
Konstantinavos pakilimo ir saulėlydžio istoriją aprašė „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistai (pilnas straipsnis – čia), atkirpsiu ir sutrumpinsiu dalį jo, jei visas tekstas prapultų:
1958 m. spalio 29 d. Pandėlio MTS (mašinų, traktorių stoties) bazėje įsteigta Pandėlio žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Mokyklos kolektyvą sudarė apie 20 darbuotojų.
Mokslą pradėjo trys traktorininko-mašinisto specialybės mokinių grupės, daugiau kaip šimtas mokinių. Mokyklos tikslas buvo rengti kvalifikuotus mechanizatorius. Pamažu prisidėjo ir kitos profesinio mokymo programos, reikalingos kaimui: ekskavatorių mašinisto, elektromonterio, mūrininko, kalvio-suvirintojo. Vilius Atlavinis, vienas pirmųjų mokyklos meistrų ir auklėtojų, prisiminimuose rašė: „Kiekvieną dieną būdavo po 7–8 pamokas. Sunki buvo pati pradžia, nes mokiniai buvo gana suaugę, rimti ir bet ko jiems negalėjai paistyti. Teko kruopščiai ruoštis pamokoms (…). Tuo metu elektrą gamino vietinė elektrinė ir 24 valandą ji būdavo išjungiama. Jei nespėdavau pasiruošti, tekdavo dirbti prie žvakės šviesos. Mokykloje buvo labai griežta drausmė. Į pamokas ir į valgyklą mokiniai eidavo tik rikiuotėje. Prieš pamokos pradžią jie išsirikiuodavo prieš klasę, o atėjęs mokytojas suleisdavo į klasę.“
Jis prisimena, tokie rikiuotės patikrinimai vykdavo ryte ir vakare, 23 val. Daugelis moksleivių gyvendavo ne bendrabutyje, o kaimuose pas gyventojus, tačiau patikrinimuose turėjo dalyvauti. Mokyklos materialinė bazė buvusi skurdi: penki teoriniai ir du praktiniai kabinetai, keletas nebenaujų traktorių ir pora savaeigių kombainų. Vaizdines mokymo priemones mokytojai gaminosi pasitelkdami moksleivius. Vadovėlių irgi nebuvo – moksleiviai mokydavosi iš mokytojo padiktuotų užrašų. Tokių mokyklų Lietuvoje tebuvo 14, todėl moksleiviai suvažiuodavo iš visos šalies, bet daugiausiai – iš Rokiškio, Zarasų, Anykščių, Kupiškio, Pasvalio ir Biržų rajonų.
Ilgametis mokytojas Jonas Ražinskas, prisimindamas buities sąlygas, rašė: „Pirmaisiais darbo metais pro Konstantinavą nekursuodavo joks autobusas. Jei nepaveždavo mokyklos transportas, vaikščiojom pėsčiomis. Ypač sunku būdavo žiemą… Esant tokioms sąlygoms, eilė darbuotojų „išbėgo“ iš Konstantinavos net nespėję kojų apšilti. Kur statybos – ten žemės kasimo darbai. Atviros tranšėjos išbūdavo neužverstos ištisus mėnesius ar net pusmečius. Į mokyklą pavasarį ar rudenį tekdavo eiti su auliniais ir kur nors sandėliuke persiauti. Pavojingiausia būdavo pereiti tranšėjas laikinais tilteliais tamsiu paros metu.“
1960 m. spalio mėnesį direktoriumi pradėjo dirbti Vladas Lipas. Jam vadovaujant, mokykla išaugo, buvo pastatyti visi dabar esantys pastatai, nutiestos vandentiekio trasos, elektros tinklų linijos. Konstantinava per aštuoniolika jo vadovavimo metų neatpažįstamai pasikeičia, o mokykla tampa kvalifikuotų darbininkų ruošimo kalve.
1977 m. mokykla pradeda rengti kvalifikuotus darbininkus su viduriniu išsilavinimu, pradedami ruošti plataus profilio traktorininkai-mašinistai, grūdų sandėlių operatoriai, melžimo operatoriai, namų ūkio ekonomės, elektromonteriai. Į mokyklą atvyksta ne tik specialybės, bet ir bendrojo lavinimo dalykų mokytojai – kolektyvas išauga ir atjaunėja. Gerėja materialinė bazė, gausėja mašinų parkas, iškyla nauja kietu kuru kūrenama katilinė, pagrindinis mokyklos korpusas su sporto sale, mokomųjų dirbtuvių korpusas su garažais, bendrabučiai, daugiabučiai gyvenamieji namai. Po 1975 m. pastatomas mokyklos priestatas su aktų sale, 400 vietų valgykla“, – prisiminimuose rašo V. Atlavinis.
1982–1983 mokslo metais čia mokėsi 720 moksleivių, be to, mokykla Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose įkūrė filialus, kuriuose galėjo mokytis suaugę gyventojai, todėl pagal buhalterinę apskaitą moksleivių skaičius siekė net 900.
1988 m., nesuformavus grupių, mokykla kurį laiką nebeteikė vidurinio išsilavinimo, rengė tik I ir II pakopų darbininkus. Pradėtos vykdyti žemės ūkio technikos mechaniko, siuvėjo mokymo programos. Dar vėliau, atsižvelgiant į rinkos ekonomiką, įsteigtos automobilių kėbulų remontininko, automechaniko, technikos šaltkalvio-remontininko, žemės ūkio gamybos verslo darbininko programos. Manoma, kad mokinių skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo naujų to paties profilio mokyklų atidarymas Zarasuose, Anykščiuose, Biržuose, Kupiškyje. Rokiškio rajono moksleiviai irgi pradėjo važinėti į šias mokyklas dėl patogesnio susisiekimo.
2002 m. mokyklai suteiktas Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos pavadinimas. Nuo kitų metų rugsėjo greta profesinio mokymo čia vėl galima įgyti bendrąjį išsilavinimą.
2008 m. liepos mėnesį mokykla iš Konstantinavos kaimo perkelta arčiau rajono centro – į Kavoliškio pagrindinės mokyklos patalpas.
Šiek tiek apie šių dienų gyvenimą pavyko sužinoti iš atsitiktinai sutiktos moteriškės. Buvo taip, kad iš pradžių ji mus apiburnojo dėl neva ne vietoje palikto automobilio, bet man užklausus kaip jai sekasi, buvusios matematikos mokytojos širdis bemat atšilo ir netrukus mes visai smagiai su ja šnektelėjome. Klausiau, kodėl čia liko išsikėlus mokyklai, sakė – nepatogu važinėti – vėl ta pati jau girdėta problema. Šios vietos nuošalumas siejamas net su jos vietovardžio legenda – kadaise buvusi labai pamaldi turtinga vienuolė Konstantina, kuri norėjo gyventi kur nors atokiau nuo žmonių. Kunigaikštis pastatęs jei gražų namą ir išvežęs ten, kur dabar Konstantinava.
Mokytoja pasakojo, kad kažkas nupirko šiuos pastatus ir nieko nedarė, tik išlupo viską, kas bent kiek vertinga. Kaimas merdėja. Didesnis įvykis – karts nuo karto vykstančios LK ar KASP pratybos. Tą liudija visoje teritorijoje besimėtantys BB šratai.
Diena buvo gerokai apniukusi, dangus niūriai cepelininis – labai tiko pasivaikščiojimui po buvusią žemės ūkio mokyklą. Užėjus į keletą kabinetų man iškart akis patraukė sienos. Jos čia tikri meno kūriniai – negrabūs 90-ųjų raštuoti padažymai. Spalvos iš skurdžios anų laikų paletės. Ir, be abejo, viskas per laiką padailinta nepakartojamo kūrėjo šioje planetoje – gamtos.
Nežinau ar tikslu vadinti tokią žmogaus ir gamtos kolaboraciją šiuolaikiniu menu, bet tebūnie taip.
Vasarą čia gal dar gražiau? Daugiau spalvų, žalumos…
