Ką jaučia architektas kai griauna jo kūrinį? Ką galvoja architektas, kai jo kūrinys turi beveik visus sveikus langų stiklus ir nei vieno radiatoriaus? Ką daro architektas sužinojęs, kad jo sukurtos sanatorijos pastate ilsisi ne žmonės, o samanos?
Pasakojimą apie sanatoriją „Nemunas“ ir apsilankymą joje po 12-os metų nuo jos uždarymo pradėsiu nuo žinių apie architektą, kuris sukūrė šį milžiną. Kaip taisyklė, pradėjus traukti istorijos siūlą išlindo nemažai įdomių faktų.
Architektas Enrikas Tamoševičius
Sanatorijos Druskininkuose autorius Vilniuje turėtų būti žinomas kaip pirmųjų eksperimentinių stambiaplokščių namų kūrėjas. Jo projektuotą 1-464 serijos penkiaaukštį ir dabar pamatysime adresu V. Pietario g. 2. Šis daugiabutis 1960 metais buvo parodytas tuo metu dar juodai baltuose ekranuose, Tarybų Lietuvos televizijos žurnalo siužete „Jūs gaunate butą“, kur jauna Mečislavo Davainio šeima apžiūri naujai įgytą būstą.
Atokiau nuo pagrindinės Žirmūnų eismo arterijos, arčiausiai upės, smalsesni keliautojai laiku vis dar ras eilę Tamoševičiaus projektuotų devynaukščių. Jie kiek kitokie, nei pvz. apdovanotuosiuose Lazdynuose ar už Vilniaus ribų.
Architekto darbai anuo metu pasklido po visą Lietuvą nuo pajūrio iki sostinės. Vienas ryškiausių jo darbų – poilsio namai „Eglė“ (1973) Palangoje, deja, šių dienų nesulaukė, 2008 metais buvo nugriauti. Net neįgudusi akis netruks pastebėti, kaip paprastai ir originaliai išskaidžius pastato tūrį pasiektas itin svarbus privačiam poilsiui rezultatas – kambariai neturi bendrų sienų, o iš balkono nėra matomas kaimyninis. Genialu!
Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti imu seną storą tarybinę enciklopediją į rankas ir pastatytu balsu skaitau kitas dvi pastraipas.
Enrikas Tamoševičius [g. 1925.VII.1], tarybinis architektas. LTSR nusipelnęs architektas (1968). TSKP narys (1964). 1952 m. baigė Dailės institutą. 1953–85 Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis architektas).
Pagal Tamoševičiaus projektus pastatyta: Druskininkuose — sanatorija „Nemunas“ su 1000 vietų valgykla ir 800 koncertų sale (1966–70, su architektu Povilu Adomaičiu); Palangoje — sanatorija „Neringa“ (1969–71) ir poilsio namai „Eglė“ (1973); Trakuose — universalinė parduotuvė (1978); Nidoje — poilsio namai „Nerija“ (1979); Vilniuje — internatinė mokykla (1961), gyvenamasis namas Žemaitės g. (1964, su archit. Algimantu Nasvyčiu), Skaičiavimo centras (1983). Sudarė tipinių projektų (gyv. namų, parduotuvių, ateljė, valgyklų, kultūros namų). LTSR valst. premija 1966 ir TSRS MT premija 1971 (abi su kitais).
Architekto indėlis Lietuvos architektūroje neabejotinai ženklus, tačiau koks jo likimas, ar jis dar gyvas, ar jau po žeme, neturiu žinių…
Sanatorija „Nemunas“
Drąsus ir net šių laikų masteliais gigantiškas 11 aukštų „Nemuno“ sanatorijos korpusas, primenantis atverstą knygą buvo pradėtas statyti 1966 metais. Po dviejų metų darytoje nuotraukoje (aukščiau kairėje), kurią išspausdino žurnalas „Statyba ir Architektūra“, matome, kad statybos darbai beveik baigti. Likusius du metus, matyt, truko apdailos ir vidaus darbai.
Sanatorijos pastatas kardinaliai išsiskyrė iš mažaaukštės ir tuo metu dominuojančios medinės Druskininkų architektūros, tačiau atspindėjo intensyvių reformų – miesto plėtros sovietmečiu etapą, kurio metu didintas pastatų aukštingumas. Vėliau mieste masyvių sanatorijų blokų tik daugėjo, 1976 m. atidaryta sanatorija „Vilnius“. Vienok gigantiškas „Nemuno“ pastatas buvo apdairiai pastatytas didžiulio sklypo viduryje, aplink daug erdvės, nėra slegiančio jausmo, kokį galima patirti didmiesčio dangoraižių labirintuose. Natūralu, kad sovietiniais laikais sanatorijos korpusas tapo vizitine Druskininkų kortele – pastato nuotrauka atsidūrė kurortą pristatančio leidinio viršelyje.
„Nemuno“ sanatorija vienu metu galėjo priimti 1070 lankytojų, veikė 800 vietų koncertų salė, 1000 vietų valgyklos korpusas, kino salė, biblioteka ir t.t. Tokiam gausiam poilsiautojų kiekiui kiek per mažas buvo procedūrų kabinetų skaičius, todėl lankytojams tekdavo naudotis ir aplinkinių sanatorijų paslaugomis.
Paskutinius sanatorijos veiklos metus dar liudija kur ne kur besimėtantys kalendoriai ar laikraščiai. Nuo 2000-ųjų nuostolingai veikusi įstaiga užsidarė 2007 metais. Iki tol keletą metų dėl pastato nuosavybės vyko popierių stumdymas, t.y. bylinėjimasis teismuose. Lietuvos profsąjungų turtas, patikėjimo teise valdytas VĮ „Turto Banko“, atiteko Druskininkų savivaldybei.
Buvusios sanatorijos pastatus buvo ketinama naudoti bendruomenės poreikiams tenkinti: planuota atnaujinti kultūros centrą, įrengti koncertų, kino, repeticijų ir parodų sales, teatro studiją ir kt. Tačiau akivaizdu, kad savivaldybė perimto turto valdyti nesugebėjo. Galimybe įsigyti šį apleistą savivaldybės turtą iki šiol niekas nesusidomėjo.
Dabartinė pastato būklė verčia abejoti jo atgimimu.
Kiek paradoksaliai atrodo naujo modernaus Druskininkų kultūros centro statybos greta šio gigantiško pastato-vaiduoklio. Kultūra miestui duris žada atverti 2021 metais. Projektas primena Liepojos „Lielais Dzintars“ koncertų salę, tik lietuviški užmojai mažesni.
Sanatorija 2019 m. gruodį
Retai taip būna, bet į „Nemuną“ važiavome absoliučiai neturėdami jokių kitų tikslų. Juokavome, kad jei nerasime galimybės patekti į pastato vidų, teks aplankyti Šakočių muziejuje. Taip, toks iš tiesų egzistuoja!
Vienas įspūdingiausių pastato interjero elementų – D raidės formos centrinė laiptinė. Kiek nedrąsu fotografuojant stovėti ant baldų ir šiukšlių krūvos apačioje – negali žinoti kada iš viršaus atskries fotelis ar bent alaus butelis.
Elegantiškai ir lengvai atrodo laiptų pakopos, tačiau neįmanoma nepastebėti kuklaus statybinių medžiagų asortimento ir kaštų taupymo – turėklų porankiai įvilkti puikiai atpažįstama plastiko forma.
Kylame į patį viršų. Lietaus kanalizacija pastate seniausiai užsikimšusi.
Liftų varikliai, be abejo, pavogti.
Ant pastato stogo įrengta terasa nuo kurios visas miestas kaip ant delno. Rudenį turėtų būti labai gražu.
Prieš pastatą būta dviejų baseinėlių su fontanais.
Abiejuose pastato galuose yra dar po vieną laiptinę ir liftą.
Už lango XXI amžius, gimsta naujoji Druskininkų kultūra.
Geometriškai taisyklingų formų šrifto numerėliai dingsta suvenyrų medžiotojų kišenėse. Egzistuoja ir niekuo neypatingas kambarys Nr. 666.
Man labai patinka plakatai, instrukcijos kaip vizualiojo meno rūšis.
Pradėję nuo 11 aukšto po truputį leidomės žemyn apžiūrėdami kone kiekvieną kambarį. Jų išties be galo daug ir visi labai panašaus išplanavimo.
Pastato linkis centre jį dalija į du sparnus, kurių kiekvieno centre yra po kokių 30 kv. metrų holą, kuriame, neabejoju, būdavo ir televizorius.
Interjeras iš tiesų labai kuklus, bet net ir paprasčiausiomis priemonėmis buvo bandoma sukurti vizualiai patrauklių sprendimų, pvz., ši pano, skirianti skirtingų lygių holo ir koridoriaus lubas.
Asmeninę poilsiautojų erdvę sanatorijoje sudarė maždaug 14 kv. metrų kambariai su nedideliu koridoriumi iš kurio patenkama į dviejų su trupučiu kvadratinių metrų san. mazgą su dušu ir klozetu.
Baldais sanatoriją aprūpino „Kauno Baldai“ ir kiti šalies gamybiniai susivienijimai – kambariuose po dvi kušetes, gudriai sienoje įkomponuota spinta, staliukas, fotelis iš minkštų baldų komplekto „Aitvaras“.
Sanatorijoje kambariai varijuoja nuo tokių, kur regis užtektų nedidelio kosmetinio remonto iki tokių, kuriuose kuo puikiausiai įsikūrė pelėsis, samanos ir dar bala žino kas.
Metas evakuotis.
Tikiuosi, nepražiopsosiu momento, kada pastatą pradės griauti ir rasiu laiko tai užfiksuoti.
Na, ir pabaigai, patiems pačiausiems – matematinė užduotis: kiek tonų radiatorių buvo pavogta (be abejo, su savivaldybės žinia) ir kiek eurų iš tokios varkės buvo galima užsidirbti?
