Latviška Pogulianka

Autorius:
Kategorija: Latvija

Kas yra Pogulianka turbūt žino kas antras vilnietis. Nors pats žodis yra grubus vertinys, reiškiantis pasivaikščiojimą, bet Vilniaus istorijoje tai – dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, kažkada buvusi mėgiama vaizdinga vieta ilgiems pasivaikščiojimams ir tuo pačiu pagrindinė gatvė, jungusi senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus. Tik šiuo atveju kalba bus apie kitą Pogulianką – nedidelį miškuose paskendusį Latvijos kurortą prie Dauguvos upės.

Istorija

Ši vietovė latviškai dabar vadinama „Miško Gyvenviete“, todėl nenuostabu, kad ant tuo pačiu vardu pavadintos gydyklos tvorų dar galima pamatyti išraitytas metalines eglaites. Sėskime į laiko mašiną ir grįkime kiek daugiau nei šimtą metų atgal.

Pogulianka Līksna kaimo apylinkėsi atsirado 1883 metais kaip balneologinis kurortas, čia pastačius pirmąją sanatoriją. Tiems, kas mėnulyje priminsiu, kad balneoterapija, tai – gydymas mineraliniu vandeniu. Šiuo atveju, gydoma buvo purvu, kurį atveždavo iš už poros kilometrų miške esančio Trikartu ežerėlio. Teritorijos savininkas buvo vienas iš plačios Pliaterių giminės, neretai vadinamos Lietuvos bajorų magnatų gimine, nors jų gilios šaknys vokiškos, Lietuvą pasiekusios iš „draugiškos“ Livonijos.

Sako, kad 1915 metais šioje teritorijoje jau buvo didžiulis parkas, kelios sanatorijos ir net 117 kotedžų turtingiems poilsiautojams, kuriuos upe iš tuometinio Dvinsko atplukdydavo garlaivis „Progresas“ ir išlaipindavo prieplaukoje, buvusioje čia pat, prie viešbučio-kurhauso. Praktiškai „Visos upės teka“, tik nepamenu ar ten garlaivis, ar koks kitas plaustas… Nesvarbu.

Pirmasis pasaulinis karas, tiksliau visokie razbaininkai apsirengę kareiviais, apginkluoti degtukais ir patrankomis, kaip ir pridera ar buvo liepta, sunaikino didžiąją dalį kurorto, bet pagrindinis raudonų plytų viešbutis išliko iki šių dienų.

Po to viskas kartojosi iš naujo, kurortas buvo atstatinėjamas tiek po Pirmojo pasaulinio karo – 1929 m., tiek po Antrojo – 1946 m.

Neramiais 1990–aisiais dėl įvairiausių priežasčių (taip reikia rašyti, kai tiksliai nežinai tų priežasčių) gydykla buvusioje Poguliankoje buvo uždaryta, o 1995 m. parduota latvių įmonei „Guron“.

Šiuo metu aptvertoje gydyklos teritorijoje viename iš pastatų yra gyvenama, kiti palikti likimo valiai, o viešbutis nedideliais tempais restauruojamas arba pakankamai neseniai buvo bandoma tą daryti.

Laiškai iš praeities

Ne paslaptis, kad to meto ponai buvo išsilavinę, mokėjo rašyti ir tuo didžiuodamiesi pildė daugiatomius dienoraščius, rašinėjo laiškus, siuntinėjo atvirlaiškius. Kelis tokius išpuikusio pono laiškus dėdulei pamėginsiu pacituoti. Juose nemažai įdomios informacijos tiek apie visą Pogulianką, tiek apie gydyklos viešbutį – kurhausą.

Pirmasis laiškas. Atvykimas

Atvykome į Dvinską, kur su nekantrumu niekam tikusioje prieplaukoje, tiksliau siaurame pravažiavime po tiltu, skirtame nusileidimui prie Vakarų Dvinos (Dauguvos) upės, laukėme garlaivio „Progresas“, kad galėtume nusigauti iki jūsų išrinktos vietos vasaros praleidimui. Įsivaizduokite, mano brangusis, paaiškėjo, kad „Progresas“ yra labai nedidelis garlaivėlis, vos vos didesnis už suomiškus. Jis gali gabenti ne didesnį nei 1200 pūdų svorį (19,6 tonų), ant denio 6 tarnaitės, 7-as prieplaukoje – senukas, kuris yra nešikas ir pasiuntinukas tuo pačiu; jei nebūtų pasaulyje gerų žmonių, mums savo jėgomis su bagažu turbūt nelabai pavyktų užsikabaroti į „Progresą“, o mes su žmona manėme, kad jei jau patikėję reklama patekome prie Vakarų Dvinos, tai ir kultūrą pamatysime, taip sakant, vakarietišką. Palydėjęs žmoną ir vaikus į kajutę, kur leisdamasis rizikuoji pavojingai persiversti per bortą, likau denyje prižiūrėti daiktų ir pasimėgauti atsiveriančiais vaizdais.

Dvinsko dienoraštis: „Pogulianka? Ar gi tai kurortas?“

Pogulianka priklauso grafui I. G. Pliateriui – Zinbergui. Jis pats, pasak kalbų, retai čia apsilanko, viską valdo ir prižiūri „Panas“, jį čia taip ir vadina. Pogulianka, kaip sužinojau iš storuliuko, su kuriuo susipažinau garlaivyje, suskirstyta į tris kvartalus – dvarininkų, pareigūnų ir žydų, neskaitant kurhauso ir parko prie jo, kur yra kelios sodybos, teatras, karuselės ir dar kažkas (teritorija, apie kurią visas šis įrašas). Mes patekome į pareigūnų kvartalą, jis, iš kalbų, pavadintas taip, nes yra kelio, vedančio iš Poguliankos į artilerijos poligoną, kairėje. Kvartalas, palyginus su kitais, užstatytas tankiau, girdisi balsai, dainos ir muzika – pati įvairiausia. Sodyboje yra trys kambariai: vienas didelis, dar du mažesni, virtuvė – atskirai. Veranda neįprastai didelė ir erdvi. Baldai labai prasti, nepatogūs ir nemalonūs: sofa, du foteliai ir šešios kėdės. O stalas toks stebėtinai geras, kad jūs su tetule net savo virtuvėje neleistumėte tokio statyti. Medinės kėdės – tokios griuvenos, kokių nerastum net pas jokį seržantą.

Antrasis laiškas: „Jūs tiesiog apsikvailinote, atvykdami čia!“

Brangusis dėdule! Po truputį įsikūrėme ir apsipratome. Išaiškėjo, kad mūsų Poguliankos kurorte, atvykėlių patogumui veikia laikinas pašto skyrius, kur nurodytu laiku budi pareigūnas. Telegrafo korespondencija iš Liksnos čia atkeliauja telefonu, įrengtu pirmiausia specialiai asmeniniam grafo patogumui, o po to už papildomą mokesnį – poilsiautojų patogumui.

Dvinsko dienoraštis. „Pogulianka? Ar gi tai kurortas?“

Klausiu naujųjų pažįstamų, kuo žymus jūsų kurortas, kokį purvą ir gydomuosius vandenis čia naudoja? Išskyrus pelkių purvą, daugiau niekuo negarsėja, atsakė man vienas pokštininkas, bet, pastebėjęs mano šypseną, pridūrė: jūs netikite, o aš galiu įrodyti, kad pelkių čia – kiek tik pageidausite. Tiesa, jas sausina, bet dar ir dabar gausu tokių vietų, kur galima prasmegti. Taip, tėtuši mano, jūs apsikvailinote, atvykdamas čia, patikėjęs spalvotais skelbimais, pridūrė storuliukas.

Mums, dvinskiečiams, Pogulianka turi neįkainojamą vertę kaip sodybų teritorija, pabrėžė trečiasis mano pažįstamas, o va atvykėlių mes nesuprantame. Pastangų jiems čia atvykti reikia nemažai, o patogumų tiek nedaug, kad geriau jų net neminėti, nes teks nusivilti. Bet kokiu atveju, jei Pogulianka – kurortas, turėtų būti kažkoks pagrindas ją taip vadinti.

Čia galima gauti kumiso, naudotis voniomis, juk ne lydekos paliepimu čia kurortas,– užklausiau savo pašnekovų. Paaiškinimas, be abejo, yra. Pirmiausia, greta – pušynas, antra – upė ir trečia – didmiesčio kaimynystė, kuriame jungiasi du reikšmingi geležinkeliai. Aišku, visa kita atsirado inžinieriaus ir miškininko p. Vinalio dėka, kuris nuo 1880 metų įrengė visą mūsų Pogulianką. Iš pradžių kurhausas nebuvo tokia daržinė, jis buvo įrengtas dailiai ir originaliai. Centrinėje šokių salėje kabėjo liustros ir sieniniai kandeliabrai iš briedžio ragų, šonuose buvo puikios, skoningai įrengtos svetainės su biliardo stalais, o dabar tik purvas ir apsileidimas!

Veranda aplink kurhausą nebuvo tokia plati, bet skoningai išdailinta nusipelniusio meistro rankomis. Kruopštus buvo Vinalis. Užtenka paminėti, kad 1886 metais Dvinsko valdininkai šiame kurhause sutiko Didįjį Kunigaikštį Vladimirą Aleksandrovičių. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, tik verandą muzikantams išplėtė į suoliukų pusę, išrovė keletą liepų, kurių vietoje pastatė 38 kambarių „viešbutį sveikiesiems“. Vaizdas į Dviną ir Kuržemę iš 2-ojo viešbučio aukšto balkono žavus, bet parko higiena išblėso.

Kalbant apie vonias ir kumisą, pasirinkite pagal pageidavimą, norite sutrikdyti skrandį – gerkite kumisą, norite purvo vonios – bandykite… Bet neverta – net savo namuose galite pasiruošti ne tik įvairiausių druskų, bet ir kvapnią spygliuočių vonią.

– Atsirašau, juk kumisas naudingas ir rekomenduojamas išsekusiems, – bandžiau prieštarauti.
– Taip, kumisas naudingas, bet koks? Stepių kumisas! O kur čia tokios stepės? Už Poguliankos – neaprėpiamos stepės, tik labai smėlingos.

Štai kur, mielas dėdule, mes patekome…

Viešbutis-kurhausas

Tiesą sakant, upės kaimynystė ir netikėtai išlindusi pavasario saulė teikė didesnį malonumą apžiūrint buvusio kurhauso eksterjerą, nei interjerą. Neapleido niūrus jausmas, kad lankomės svetimuose namuose ir esame čia nepageidaujami – kampuose sukrautos statybinės medžiagos, išvedžiota laikina elektros instaliacija – lyg darbininkai ką tik būtų viską metę ir išlėkę stebėti kamuolį gainiojančius FC „Daugava“ futbolininkus. Tos šimtmečio didybės praktiškai nebeliko. Pastatas labai nugyventas, nebėra ir anų metų dvasios. Ar atgims jis naujam gyvenimui?


Ne visi paradinių durų stiklai originalūs. Šis – „tikras“, pažiūrėkite į kraštą.


Pagrindinė laiptinė – vienas iš išlikusių viešbučio elementų


Skersinis pirmojo aukšto koridorius


Tarybinis palikimas


Galinėje salėje parketas yra, o kur dingo koklių krosnis?


Pakilkime į antrą aukštą


Tamsus antrojo aukšto koridorius


Ardo ar remontuoja?


Laipteliai, vedę į prieplauką

Pastatas su sporto sale

Būklė – avarinė. Vienas fligelis dar sausas ir tinkamas atkūrimui, tačiau kitame jau įgriuvo perdanga. Kokioms funkcijoms jis buvo naudojamas – sunku pasakyti. Vienas užrašas viduje užsimena, kad paskutiniu metu šalia veikė žirgų maniežas, o čia asmeninius daiktus palikdavo lankytojai.


Įgriuvusio fligelio vidus


Jaukus poilsio kambarys


Privati erdvė


„Su batais ir viršutiniais rūbais į salę neiti“


Salė antrame aukšte

Valgykla

Vizualiai, turbūt, pats įdomiausias komplekso pastatas. Pirmame aukšte veikė valgykla ir parduotuvė, antrame – medicinos laboratorija, rentgeno kabinetas ir pan. Bokšte yra įrengtas vandens rezervuaras, kurį užpildydavo elektros siurblys, įjungiamas primityvios rankų darbo konstrukcijos jungikliu – plūde.

Labai įspūdingai atrodo virtuvė – dideliais lakštais nuo paviršių atkibę dažai sukuria ypatingą atmosferą.


Valgykla iš upės pusės


Pramoninių prekių skyriaus darbo laikas


1957 m.


„Pragaro virtuvė“


Laiptinė bokšte


Antras aukštas


Langelis patalpoje su vandens rezervuaru

Terapijų pastatas

Tuštokas, vonios išluptos. Nesuprantu kam gali prireikti senų vonių… Matyt, neteka mano gyslomis vagies kraujas. Vienoje patalpoje saulutės šildomas vis dar guli ligos istorijų ir kitų dokumentų archyvas. Įdomus „eksponatas“ – ant sienos kabančios maudynių gydomosiose voniose taisyklės.

Vonių terapijos taisyklės

  • Būtina ateiti 10-15 minučių anksčiau, nei yra skirtas procedūros laikas.
  • Kabinoje rengtis neskubant. Atsigulti į vonią nedarant staigių judesių.
  • Vonioje gulėti ramiai, atsipalaidavus / be įtampos / ištiesus rankas į priekį pagal liemenį, veidu į viršų, panardinus kūną iki spenelių linijos ir paguldžius galvą ant vonios krašto.
  • Vonioje gulėti tiksliai daktaro nurodytą laiko tarpą.
  • Pasibaigus procedūros laikui, nelaukiant kol ateis vonininkė, ištraukti vonios kamštį ir, išlipus iš vonios ant grotelių, švelniais prispaudimais rankšluosčiu nusausinti odą.
  • Išeinant iš kabinos atsipūsti poilsio kambaryje.
  • Vonių terapijos dieną vengti fizinių apkrovų, sutrumpinti pasivaikščiojimo maršrutą, nesimaudyti upėje.

Gydymo voniomis efektyvumas priklauso nuo teisingo procedūrų atlikimo.


Kai daktarai mokėjo aiškiai rašyti…

Pabaiga


Alėja, vedusi į prieplauką

Graži, rami ir vaizdinga vieta greta stataus Dauguvos upės kranto, tačiau parkas ir pastatai jau nė kiek nebeprimena prieš šimtmetį čia lėtai vaikščiojusių ponių pūstomis sukniomis ir tos idiliškos kurorto atmosferos. Be abejo, norėtųsi, kad šis kuklus rojaus kampelis sulauktų tinkamo dėmesio. Galbūt ir pats prisėsčiau ant suoliuko tyliai stebėti kaip horizonte už Dauguvos upės slepiasi begėdiškai raudona vasaros saulė.


Skulptūra parke

Archyvinės nuotraukos ir informacija:

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 3 comments
  • Renata
    Atsakyti

    Latviška Pogulianka , labai įdomu. Tikriausiai teko lankytis ir Daugpilio tvirtovėje? Man ten pasižvalgyti buvo labai įdomu. Tik nedrįsau, o ir nelabai buvo galimybių ten palandžioti..

Jūsų nuomonė