Kaip Laimutis Lentvario dvarą pirko ir kas iš to gavosi

Pasaka, ne pasaka, apie tai kaip nekilmingas inžinierius, vaikystėje mokyklos suolą brūžinęs Alytuje, nusipelnė Tėvynei, buvo apdovanotas ordinu ir bandė tapti dvarininku.

Apie Lentvarį

Šioks toks judėjimas nedideliame miestelyje prasidėjo tik tada, kai caras 1861–1862 m. geležinkeliu sujungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Atšakoje į Virbalį atsidūręs Lentvaris tapo aukščiausios klasės stotele su prabangiais apartamentais carui. Miestelyje pradėjo vystytis pramonė, 1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas, kurio darbuotojai išreikšdami savo nepasitenkinimą begaliniu išnaudojimu surengė vieną pirmųjų streikų Lietuvoje. Lentvario fabrikai XX a. pradžioje gamino dildes ir kitus metalo dirbinius, veikė dvi kalkių degyklos.

XX amžiuje, Lietuvai keliaujant iš rankų į rankas, nebuvo aplenktas ir Lentvaris. Tarpukariu miestelis priklausė lenkiškam Vilniaus kraštui, nuo 1925 m. veikė laikina koncentracijos stovykla. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lentvaryje pabuvojo ir raudonarmiečiai, ir lietuvių sukilėliai, ir vokiečiai, nesėkmingai bandė įsibrauti lenkų Armijos Krajovos kariai, kol tašką padėjo plačiosios Tėvynės kovotojai. Sovietų okupacijos metu Lentvaryje apsistojo 466-oji zenitinė raketinė brigada (k/d 36839), geležinkelio brigados bazė (k/d 01348).

Dvaras

Nors istoriniuose šaltiniuose jau 1596 m. minimas Lentvoriškių dvaras, su dabartiniu miestelio simboliu jo nereikia painioti. Dar prieš nepilnus du šimtus metų Landworowo kaime (senas Lentvario pavadinimas) buvo tik 14 trobų. Tačiau kaip tik tuo metu kūrėsi dabartinio dvaro užuomazgos. Kas buvo pirmasis jo savininkas niekas nežino, tačiau didžiausias indėlis dvaro suklestėjimui buvo įneštas valdant garsiai Tiškevičių giminei. Net pats Lentvario ežeras pasikeitė, į jį iškastu kanalu buvo nuleistas Galvės ežero vanduo. XIX-XX a. sandūroje dvaras buvo restauruojamas ir įgavo dabartines formas, bet džiaugsmas truko neilgai. Pirmasis pasaulinis karas į dvarą atvedė rusų karius, kurie jį be gailesčio nuniokojo. Vertingus daiktus Vladislovas Tiškevičius išsivežė į Rusiją, bet ten jie pradingo. Karui pasibaigus rūmų niekas neatstatinėjo. II-ojo pasaulinio karo metu dvaras vėl tapo kareivinėmis (Leono Čerškaus atsiminimai – straipsnio pabaigoje) ir buvo niokojamas toliau. 1945 m. dvaras atiteko Lentvario kilimų fabrikui, o buvusiuose grafų rūmuose 1957 m. įsikūrė fabriko administracija.

Laimučio nuotykiai ir dvaro likimas

Trys metai po administracijos įsikūrimo rūmuose, vienoje Alytaus darbininkų šeimoje gimė berniukas, kuriam tėvai suteikė Laimučio vardą. Baigęs penktąją miesto vidurinę mokyklą, mokslų krimsti ir laimės iškoti Laimutis išvyko į sostinę Vilnių. Gavęs aukštojo mokslo diplomą visiukuose (dabar VGTU) įsidarbimo „Vilniaus statyboje“, kur po truputį kilo karjeros laiptais. Lietuvai kopiant į nepriklausomybę, savojo olimpo link artėjo ir Laimutis, tuo metu jau dirbęs statybos susivienijimo „Monolitas“ vyr. inžinieriumi, monolitinės statybos ūkiskaitinio baro viršininko pavaduotoju. Na ir 1990 m. Laimučio CV atsiranda naujas įrašas – firmos „Ranga“ direktorius, toliau 1991–2003 m. UAB „Ranga IV“ gen. direktorius, nuo 2003 m. UAB „Ranga IV“ prezidentas ir UAB „Ranga IV investicijos“ gen. direktorius. Nuo 2005 m. UAB „Ranga Group“ direktorius, nuo 2006 m. prezidentas. Nuostabus karjeros šuolis, gyvenimo vežimas rieda negirgždėdamas, viskas lyg sviestu patepta. 2006 m. Laimučio pastangomis iškyla 32-oje aukščiausių Lietuvos objektų sąrašo pozicijoje įrašyti Vilniaus Vartai.

Čia darome trumpą pauzę ir prisimename seną gerą tostą iš seno gero rusiško kino:

Мой прадед говорит: имею желание купить дом, но не имею возможности.
Имею возможность купить козу, но не имею желания.
Так выпьем за то, чтобы наши желания совпадали с нашими возможностями.

Apakintas sėkmės versle, Laimutis, kilniausių tikslų vedamas, nusprendžia įsigyti Lentvario dvaro rūmus, 99 metams išsinuomoti dvaro žemes. Norėdamas valdyti visą dvarą, priklausančiuose pastatuose vargingai gyvenantiems žmonėms žada pastatyti naujus būstus. Veda 20 metų jaunesnę gražių rūbų ir gražaus kūno demonstruotoją Astą. Pasižadėjimą grąžinti dvarą į aukso amžių viename turizmo almanache užfiksuoja ir garsus žurnalistas Algimantas Semaška. Valstybinės institucijos į visas Laimučio užgaidas žiūri pozityviai ir uždega žalią šviesą.

Šiame gyvenimo taške Laimutis matyt praveria Pandoros skrynią ir nelaimės pasipila su kaupu. Žlunga santuoka, miršta tėtis, tas pats užklumpa ir statybų verslą – iškeliama bankroto byla bendrovei „Ranga IV“. Lietuviškos grietinėlės pamėgti Vilniaus Vartai nebetenka savo žavesio ir pamažu tuštėja. Pats Laimutis skęsta milijoninėse skolose.

Karų ir sovietmečio nukankinti Lentvario dvaro rūmai, atrodo, gauna šūvį į kaktą. Dar prieš keletą metų bent išoriškai tvarkingi mūrai jau be langų, aplinka sulaukėjusi, parkas praktiškai neprižiūrimas, net sargai su šunimis išsikraustė. Pradėtą rūmų rekonstrukciją primena tik laikinos statybinės tvoros ir visiškai tušti rūmai. Tuštesni už lavoną po skrodimo. Tik rūsyje pavyko rasti žlugusio verslo įrodymą – bankroto administratoriui neperduotus UAB „Ranga IV“ dokumentus. Kam neaišku, už tokį veiksmą gresia piniginė bauda iki 10 000 Lt, bet tai tik menkniekis lyginant su kitais Laimučio įsipareigojimais.

Dvaro likimas neaiškus. Netikėtai įsižiebusi kibirkštėlė Lentvario simboliui grįžti 100 metų atgal, į savo aukso amžių, užgeso. Stiprybės Laimučiui. Tikiuosi, ši istorija bus dar viena pamoka daugeliui, kad prieš pjaunant reikia 9 kartus pamatuoti.


Prie Lentvario ežero


Rūmų bokštas – Lentvario simbolis


Stendas prie įėjimo į dvaro parką


Rūmus dar neseniai saugojo sargai


„Tebesaugo“ valstybė


Sargo namelio interjeras


Sargų darbo grafikas


Vaizdas pro sargo langelį


Sargo darbo įrankis


Pagrindinis įėjimas – buvusio parko centrinė ašis


Durų papuošimai


Užžėlęs parkas prieš rūmus


Vaikystėje tai buvo tiesiog kibišai – dabar rūmų puošmena


Dvaro rūmų fasadas


Įėjimas vakarų pusėje


Įspūdingas rūmų bokštas


Rūmų užnugario veja


Laipteliai į santechninį mazgą, įrengtą turbūt sovietmečiu


Rūmai iš rytų pusės


Fasadas


Šiaurinis įėjimas


Iškart už durų – kilimų fabriko administracijos laikus menanti laiptinė


Po grindimis atidengtas rūmų „centrinis“ šildymas


Šildymo tunelis, einantis išilgai rūmų


Rūmų vidus išskustas iki plytų ir pamatų


Centrinė pirmo aukšto patalpa


Pirmame aukšte labai tamsu


Holas prie pagrindinio įėjimo


Užkalti langai


Laiptinė vakarinėje pusėje


Patalpoje prie laiptinės sienų nespėjo nuskusti


Pianino likučiai


Langus išdaužė „Valstybė“


Kylam į antrą aukštą


Išilginė rūmų ašis


Torsas virš vakarinio įėjimo


Keistoka sovietininė sienų puošyba


Langas


Antras aukštas


Rūmų perdangos – nedidelės arkos iš plytų tarp plieninių kampuočių


Administracijos švenčių atminimas


Lubų apdaila paruošta


Centrinė salė


Kampinė patalpa antro aukšto rytinėje dalyje


Langas į šiaurės rytus


Nedidelis kambarys prie rytinės laiptinės


Kylam į trečią aukštą


Rytinė laiptinė


Palėpė


Stogas virš pagrindinio įėjimo


Rūmų kaminai ir bokštas


Palėpė


Kiauri trečio aukšto laipteliai


Supuvę langų rėmai


Trečias aukštas pristatytas vėlesniu laikotarpiu


Palėpė virš pagrindinio įėjimo


Užmūryti langeliai


Išversti lango rėmai


Vakarinė laiptinė trečiame aukšte


Sraigtiniai laiptai į bokštą


Nedidelis kambarėlis prie laiptinės


Vakarinis fligelis


Kylam dar aukščiau


Bokšte


Pakilus kopėčiomis – vandens rezervuaras


Įėjimas į bokšto terasą


Nykstantis bokšto grožis


Nuo terasos matosi panorama su Vilniaus TV bokštu


Panorama į Lentvario ežero pusę


Vienintelis įdomus radinys – kalnų fotografija


Užrašas kitoje nuotraukos pusėje


Per Rangos IV dokumentus leidžiamės į rūsį


Tarp dokumentų – Vilniaus Vartų planai


Darbuotojų prašymai


Ir kiti dokumentai su Laimučio parašu


Tas pats šildymo tunelis iš kitos pusės


Bokštas netoli rūmų, apie kurį savo atsiminimuose rašo Čerškus


Laipteliai prie bokšto


Idiočių keverzonės


Bokšto langinės


Bokštas iš rytų pusės


Vandens kaskada prie kilimų fabriko teritorijos


Dirbtinis viadukas


Dvaro parkas


Čia reportažą baigiam


„Net langai atidaryti…“ – sudejavo praeinanti moteris

Desertui pasiskolinu vieno garbaus žmogaus atsiminimus iš karinės tarnybos Lantvario dvare. Daugiau jo pasakojimų galite paskaityti čia.

Leonas Čerškus. Lietuvos kario atsiminimai

LENTVARIO DVARE

617 artilerijos pulkas
(1940 vasara – 1941 žiema)

Po kelių mėnesių visą mūsų Kauno karių įgulą “perkėlė” (o iš tikrųjų – ištrėmė) iš Laikinosios sostinės (didesniąją dalį į Amžinąją). Turbūt bolševikai nujautė, kad vis didėjantis visuomenės nepasitenkinimas “naująja tvarka” gali greit persimesti į kariuomenę ir virsti ginkluotu sukilimu. Vėliau panašiai ir atsitiko. Pradžioje, mūsiškė Autorinktinė buvo dislokuota, tada taip vadinamame, “Zakrent’o” miške (tai visiems pažįstamas Vingio parkas). Gyvenome palapinėse, kai tuo tarpu okupantai, kaip kokie šeimininkai, užiminėjo mūsų kareivines Kaune. Po kurio laiko Autorinktinę visiškai išformavo, o karius išskirstė po įvairius dalinius. Taip aš patekau į Lentvario dvarą, kuriame buvo dislokuotas 184-tos šaulių divizijos 617-tas haubicų artilerijos pulkas. Kita šio pulko dalis buvo dislokuota Vokės dvare, kitoje Lentvario miestelio pusėje, o pulko štabas buvo įsikūręs pačiame Lentvario miestelyje. Man paskyrė lengvąjį automobilį “Fiat”, kuris buvo paimtas iš Lietuvoje internuotos lenkų kariuomenės. Gavau lengvas, bet, deja, visai negarbingas pareigas (apskritai, bet kokios pareigos toje išdavikiškoje “Liaudies kariuomenėje”buvo negarbingos). Šia mašina aš turėjau vežioti pulko vadovybę, konkrečiai – “komisarą”. Mat mokėjau ne tik vairuoti, bet ir rusų kalbą. Tad tapau “komisaro” vežiku. Su automobiliais ir autotechnika susipažinau dar prieš tarnybą kariuomenėje, kai dirbau “AMLIT’o” akcinėje bendrovėje. Todėl ir čia man pačiam patikėjo remontuoti ir prižiūrėti ne tik “savąją”, bet ir kitas, šiame dalinyje esančias mašinas. O tų mašinų viso labo buvo tik trys: du sunkvežimiai (vokiečių gamybos “Benz”, rusų “Zis 5”) ir “mano” “Fiat’as”. Tuos sunkvežimius vairavo Raudys ir Kapočius – Autorinktinės eiliniai. Vyriausiuoju mechaniku buvo paskirtas puskarininkis Šeduikis. Man dažnai tekdavo pavaduoti tuos du sunkvežimių vairuotojus, kurie – tai netikėtai susirgdavo, – tai šiaip nebūdavo dalinyje reikiamu laiku, nes, kaip įprasta prie rusų, jie dažnai buvo siuntinėjami atlikti įvairius darbus, visai ne pagal paskirtį. Mūsų pulko vadu buvo plk. Alfonsas Šklėrius, bet jo taip gerai neprisimenu. O pulko “komisaras” man liko atmintyje. “Komisar Vinogradov” gyveno Vilniuje, dabartinėje Kauno gatvėje. Gerai įsiminiau tą adresą, nes kiekvieną rytą man tekdavo “draugą komisarą” vežti į tarnybą, o vakarais – nuvežti atgal. Vežiodavau ne vien rusų “komisarą”. Turėjome tik vieną lengvąją mašiną, todėl visą laiką buvau kieno nors iš dalinio vadovybės dispozicijoje. Prie vairo tekdavo išbūti visas dešimt ir net daugiau valandų. Kai pasisakiau, kad dėl pastarosios priežasties aš nespėju laiku nuvažiuoti į dalinį pavalgyti pietų, man išskyrė dienpinigius – 2,50 Lt maistui. Tada tai buvo nemaži pinigai.

Mūsų dalinio ūkio viršininku, tuo metu, buvo kpt. Anatolijus Soročkinas, kurį gerai pažinojau. Jis nebuvo iš rusų okupantų. Tai senas mūsų šeimos pažįstamas, su kuriuo dar mano tėveliui teko kartu pakovoti prieš lenkų užpuolikus (ties Giedraičiais ir Širvintomis). Po to jie kartu tarnavo Marijampolės artilerijos pulke. Kpt. A.Soročkinas buvo puikus savo srities žinovas. Vėliau jis buvo išvežtas, ir aš nieko daugiau nežinau apie jo likimą (atrodo, jis mirė Norilske).

Kai dienos metu sunkvežimiu vežiojau įvairius krovinius, tai šalia, kabinoje, daugiausiai sėdėdavo ltn. J.Bartkus. Jis buvo mūsų “intendantas”, t.y. ūkio-aprūpinimo dalies viršininkas. Kad kelias neprailgtų, mes dažnai, gan atvirai, kaip geri pažįstami, pasišnekėdavome. Jis neslėpė savo nuomonės apie Lietuvos padėtį, ir tvirtai tikėjo, kad “šis košmaras” pranyks, kaip baisus sapnas, ir apie tai liks tik blogi prisiminimai. (Nežinau kada ir kur, bet spėju, kad ir jam “tas košmaras” baigėsi žymiai greičiau, negu man…)

Prisimenu dar vieną griežtą karininką – tikrą kariškos drausmės įsikūnijimą. Jis buvo vokiečių kilmės, ir ypatinga disciplina, turbūt, buvo jo tautinė savybė. Čia rašau apie mūsų ritmeisterį – kpt. Lagenpusą (kiek girdėjau, jis vėliau sugrįžo į savo etninę tėvynę ir aš nežinau tolimesnio jo likimo).

● ●

Gyvenau ir tarnavau tada “Jo Malonybės Šviesiojo Pono” Grafo Tiškaičio (“Tiškevičiaus”) dvare (panašiai, turbūt, kaip kažkada mano dvivardis protėvis LDK bajoras Stanislovas Kazimieras Čerskis, kuris XVII-XVIII amžių sandūroje turėjo tarnybą Abelių parapijoje, Šviesiosios Ponios Tiškaitienės (“Tiškevičienės”) dvare). Deja, tada jau ne daug kas buvo palikę iš buvusios, turbūt labai prašmatnios Lentvario dvaro puikybės. Prieš mus čia jau “viešėjo” Raudonosios armijos dalinys. Kai lenkų okupuotą šalies dalį rusai “perdavė” Lietuvai, jų kareiviai išsivežė ir visus dvaro baldus bei kitas meno vertybes, kurios priklausė garsiajai LDK didikų šeimai. Vienu žodžiu, jie pasielgė “tradiciškai”. Tad mes šiuos puikius rūmus jau atradome gan apgailėtiname būvyje. Nežiūrint barbariško nusiaubimo, dvaras ir rūmai visus žavėjo savo grožiu. Pačių pastatų rusai nespėjo apgriauti ar išsprogdinti (kaip vėliau Rytų Prūsijoje), tad nuostabus rūmų grožis liko nepaliestas. Viduje, ant sienų, dar kabėjo kelios erelių iškamšos, elnių bei briedžių ragai, – visko išgabenti nespėjo. Antro ir trečio aukštų kambariuose ir salėse buvo įrengtos kareivinės. Ten buvo sustatytos dviejų aukštų kariškos lovos su spintelėmis prie jų. Viename iš gražiausių kambarių, šiaurinėje rūmų pusėje, buvo įrengtas “Raudonasis kampelis”. Šio “kampelio” vyresniuoju dailininku buvo paskirtas Janis Grinius. Janis buvo iš Latvijos. Jo tėvas, Latvijos lietuvis, – Lietuvos savanoris, gyveno Daugpilyje ir ten turėjo savo juvelyrinę parduotuvę. Jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tad ir sūnų išsiuntė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jaunasis Grinius dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet visokeriopai stengėsi išmokti. Visi geranoriškai norėjome jam padėti. Mano supratimu, jis buvo gabus dailininkas jo tapyti paveikslai puošė to nelemto “Raudonojo kampelio” sienas. Nelemto todėl, kad jame rusai užspendė Janiui spąstus.

Vieną gražią dieną, kai aš su maisto kroviniu sugrįžau iš Vilniaus, sužinojau skaudžią naujieną, kad mūsų visų mylimas Janis uždarytas rūmų rūsyje. Tai atsitiko dėl menkos (tuo laiku mūsų akimis žiūrint) priežasties ar, greičiau, preteksto: kažkuris iš politrukų, užėjęs į “Raudonąjį kampelį”, atrado “baisų nusikaltimą” – Stalino portrete, kuris ten kabojo, abi akys buvo išdurtos. Kadangi, už tą “kampą” buvo atsakingas Janis, tai jį ir suėmė. Mes visi puikiai supratome, jog čia – gryna provokacija. Janis pats buvo dailininku, ir pakankamai gudrus, kad taip “nepokštautų” – negadintų portreto, nors ir nekenčiamo imperatoriaus. Tai galėjo padaryti ir patys politrukai, norėdami atsikratyti dar vienu “buržuaziniu elementu”. O gal ir į tėvo parduotuvę taikėsi ?…

Kol vargšas Janis tūnojo rūsyje ir laukė rusiško karo tribunolo sprendimo, aš dažnai, nematant sargybiniui, per grotuotą langą jam įduodavau maisto bei rūkalų. Vėliau sužinojau, kad Janį nuteisė ir išvežė į Latviją. Bausmę jis privalėjo atlikti sovietiškame “disciplininiame batalione”, kuris stovėjo jo gimtajame mieste, Daugpilio tvirtovėje. Tolesnio jo likimo nežinau.

● ●

Netoli pagrindinių dvaro rūmų, ant kalnelio, stovėjo raudonų plytų apvalus statinys – vandens bokštas-rezervuaras. Šiuo pastatu jau nebuvo naudojamasi – jis stovėjo apleistas ir neprižiūrimas. Vieną laisvą dieną, beklaidžiojant po dvaro teritoriją su eiliniu Barinu (kurį tuo laiku dar mažai pažinojau), mes užėjome į to vandens bokšto vidų. Duris radome nerakintas. Statinys buvo gan aukštas. Nuo pirmo aukšto iki trečiojo buvo galima užlipti dar išlikusiais laiptais. Tik tie buvo mediniai ir jau gerokai apipuvę.Tai buvo spiraliniai laiptai, kiekviename aukšte vedantys į atskirą aikštelę. Belipant jautėme braškančias po kojomis pakopas, todėl stengėmės kuo atsargiau kopti, tik laiptų kraštais ir tvirtai laikydamiesi turėklų. Užlipę į trečiąjį aukštą, pro nedidelius langelius mūro sienoje gėrėjomės puikiu reginiu: iš čia galima buvo pamatyti visą Lentvario dvaro rūmų ir juos supančios gamtos grožį. Mūsų dalinys buvo kaip ant delno. Dar pagalvojau: “nebloga vieta priešo šauliui”.

Taip, bevaikščiojant po trečiojo aukšto aikštelę, nuo vieno langelio, prie kito, aš netikėtai po kojomis pajutau, kad viena medinių grindų lenta nėra prikalta. Tas sukėlė mano įtarimą: “O galbūt ten tūno koks grafo paslėptas lobis?!” Pabandžiau tą lentą atplėšti. Ogi, žiūriu, ji be jokio sunkumo keliasi! Tuoj, su prišokusiu Barinu, išėmėme tą lentą, o po ja – kažkoks pailgas, į skudurą suvyniotas, ryšulys. Akimirksniu išėmę ir atvynioję tą paslaptingą ryšulį, pamatėme, turbūt, lenkų paliktą “lobį”: prieš mus gulėjo gerai suteptas vazelinu naujutėlaitis, anglų gamybos, lengvasis rankinis kulkosvaidis. Giliau pasikrapštę, po ta lenta dar atradome atskirai, skudure suvyniotų šovinių tam “žaisliukui”. Viskas vietoje, nors imk, išsivalyk ir šaudyk. Mano supratimu, šis ginklas buvo paslėptas visai neseniai, turbūt lenkų, kurie gyveno dvaro kumetyne.

– Neblogas daikčiukas! Gal išsineškime jį ir paslėpkime kur, kitoje vietoje, pravers, – pusiau rimtai, pusiau juokais pasiūliau savo bendrui Barinui. Bet jis su tokiu pasiūlymu nesutiko, ir tuojau pat nulėkė pas pulko komisarą su visu mūsų “lobiu”. Už ką, žinoma, to buvo labai pagirtas, o kiek vėliau, ir į “Komsomolą” priimtas.

Po šio įvykio aš vengiau šito “rusiško bajoro” (rusiškai “barin” – bajoras), nes supratau, kad mums nepakeliui.

● ●

1940-41 metų žiema buvo labai šalta, temperatūra naktimis krisdavo iki -41o Celsijaus, o dienomis pakildavo tik vienu laipsniu. Rusai visai (gal tyčia?) nepaisė šių šalčių ir su mūsų kariais elgėsi kaip žvėrys. Ir lietuviai karininkai prieš savo valią turėjo vykdyti jų nežmoniškus įsakymus. Ryte, esant tokiai temperatūrai, mus pusnuogius išvesdavo į lauką mankštai, o po “mankštos” varydavo prie kūdroje (netoli krūmų) iškirstų ekečių, praustis. Nežinau, ar jie taip norėjo padaryti iš mūsų “ruonius”, ar siekė kuo daugiau karių susargdinti ir išvesti iš rikiuotės. Pastarasis siekis buvo labiau tikėtinas. Be to, jie sugalvojo naktimis daryti, taip vadinamus, “maršus-manevrus”, kasnakt po keliolika kilometrų. Mūsų kariška apranga visiškai nebuvo pritaikyta tokiems neįprastiems šalčiams. Todėl lietuvių kareiviai bandė protestuoti, bet okupantai į tai nekreipė jokio dėmesio, atkirsdami, jog jie nori mus “užgrūdinti”. Labiausiai dėl tokio “grūdinimo” kentėjo raitas. Mūsų artilerija tuo metu dar buvo traukiama vien arkliais, tai raitieji po tokių manevrų grįždavo su nušalusiomis nosimis, lyties organais bei galūnėmis. Kai jau ir mūsų karininkai pradėjo atvirai priekaištauti, – jie irgi turėjo ne šiltesnę už mūsų aprangą, – rusai nusileido ir naktinius “manevrus” pakeitė dieniniais. Bet tai ne daug pagerino mūsų varganą padėtį, nes, kaip minėjau, dienos metu temperatūra nelabai tepakildavo.

● ●

Į pietus nuo rūmų stovėjo pagalbiniai-ūkiniai statiniai bei kumečių – dvaro darbininkų gyvenamieji namai, viename iš kurių buvo įsikūrusi mūsų dalinio transporto ūkio raštinė. Pažinojau ten dirbusius raštvedžius: jau minėtą Bariną ir eilinį Kapočių. Kapočius anksčiau buvo tarnavęs jūreiviu Lietuvos karo laive “Prezidentas A.Smetona”, bet po Klaipėdos krašto okupacijos buvo komandiruotas į mūsų Autorinktinės Mokomąją kuopą. Tad, pagal “seną” pažintį, aš laisvalaikiu dažnai užsukdavau į mūsų raštinę tik tam, kad pasišnekėčiau bei pasidalinčiau dienos įspūdžiais, kurių, su įvairiais viršininkais bevažinėjant po įvairius dalinius, apsčiai prisirinkdavo. Taip, vieną dieną užėjus į buvusį kumetyną, radau, kaip įprasta, juos betriūsiančius prie savo popierių. Besikalbant apie šį bei tą, aš atsitiktinai, nieko neįtardamas, paliečiau politinę temą. Užsiminiau apie Europoje susidariusią politinę padėtį ir, priėjęs prie Senojo kontinento žemėlapio, kuris kabėjo ant sienos, pradėjau pirštu brėžti valstybes, kurias tuo metu jau buvo okupavę vokiečiai. Savamokslę “politinę apžvalgą” užbaigiau išvada, kuri vėliau pasitvirtino:

– Vokietija jau pilnai apsupo rusus ir neužilgo pradės karą ir prieš juos! Tokiai mano minčiai pritarė ir jūreivis Kapočius. Tik Barinas tylėjo ir nesikišo į mūsų išvedžiojimus. Bet kiek patylėjęs, pradėjo įrodinėti priešingą nuomonę. Kaip pagrindinius argumentus, jis minėjo Raudonosios Armijos “nenugalimumą” ir Ribentropo su Molotovu pasirašytą “Nepuolimo sutartį”. Nepritardamas mano mintims, jis visokeriopai liaupsino “tarbų” santvarką ir Sovietų “galybę”. Bet kai aiškiai pamatė, kad mes su Kapočium ir toliau tvirtai laikomės savo “eretiškos” nuomonės, Barinas staigiai pakreipė kalbą kita linkme, ir tuokart mes nutarėme daugiau nediskutuoti šia tema. Kadangi, kaip jau rašiau, man kasdien prisėjo vežioti pulko komisarą į namus – Vilnių, ir rytais atvežti į pulko kareivines, kitos dienos rytą aš vėl nuvažiavau į Vilnių, ir prie namo, kurį tas buvo užėmęs, aš laukiau komisaro. Atėjęs jis gan rūsčiai pasisveikino ir, įlipęs į mašiną, šaltai įsakė važiuoti:

– Pojiechali!

Visą kelią, iki Lentvario, nepratarė nė žodžio (nors šiaip jis buvo labai kalbus). Bet privažiuojant prie kareivinių jis netikėtai pradėjo klausinėti: “Iš kur pas tave atsirado toks durnas supratimas (“durnoje poniatije”), jog vokiečiai nori mus užpulti?!” Aš buvau išties suglumintas ir sumišęs nuo tokio staigaus klausimo. Nežinojau ką jam ir atsakyti. Todėl beliko “kaltai” tylėti ir žiūrėti į kelią. Mes jau atvažiavome, o jis neatlyžęs pradėjo aiškinti:

– Tu turbūt žinai, kad mes su draugiška Vokietija esame sudarę Taikos ir nepuolimo sutartį dvidešimt dvejiems metams?! Tai kuriems galams tu skleidi niekuo nepagrįstas paskalas ir prasimanymus?!…

Dar ilgokai, sustojus prie kareivinių durų, jis man “krėtė košės” į mano “durną makaulę”, o galutinai išsisėmęs, pabaigai prigrasino, kad daugiau iš mano lūpų neišsprūstų tokie ir panašūs “šmeižikiški prasimanymai”.

– Na, o šį kartą, už šiuos pliurpalus (“ėtu baltavniu”) aš tau atleidžiu. -“tėviškai” pridūrė prieš nueidamas. Aš dar keletą akimirkų jaučiausi kaip prikaltas prie sėdynės. Negalėjau atsikvošėti. Ne nuo kvailų ruselio “pamokymų”, bet nuo to, kad buvau savų – lietuvių – išduotas ir apskųstas. Tas mane labai pribloškė ir nuliūdino.

Tai buvo mano pirmoji ir, palyginus, neskaudi patirtis, kad jau nebegalima visais saviškiais pasitikėti ir reikia būti labai budriam kalbantis net su lietuviais (tautos gėdai, dabar jau tai gali patvirtinti ir ne viena karta). Truputį atsikvošėjęs, pastačiau mašiną ir nuėjau tiesiai į raštinę. Norėjau tuoj pat išsiaiškinti, kuris iš tų dviejų “plunksnagraužių” yra skundikas (tokių žodžių, kaip “stukačius”, aš tada dar nežinojau). Jaučiau, kad tai greičiausiai bus tas pats “tarbų” sąjungos gerbėjas, kuris anksčiau taip paslaugiai rusams pridavė mūsų rastą kulkosvaidį. Deja, Barino raštinėje tuo laiku nebuvo, bet iš Kapočiaus sužinojau, jog jis jau vakar vakare buvo iškviestas pas komisarą ir turėjo papasakoti apie mūsų pokalbį.

Po karo, jau grįžus iš lagerių, aš Vilijampolėje buvau atsitiktinai sutikęs “komsomolcą” Bariną. Tada jis ten gyveno. Ką jis veikė karo ir pokario metu, nesunku numanyti…

Aš nusistebėjau, kad vakar vakare vežant komisarą į Vilnių, jis man visai nieko apie tą pokalbį neminėjo, ir važiuojant, visą kelią pasakojo apie iki šiol nueita savo gyvenimo atkarpą, kaip jis iš paprasto kalvio tapo komisaru. Tai buvo lyg savotiška jo autobiografija. Bet aš jaučiau, kad tas jo išsipasakojimas – tai ne vien rusiškas atvirumas. Jis kaskart neužmiršdavo pridurti, kad tokia “neįtikėtina karjera” galima tik Sovietų valdžios sąlygomis (“kas buvo nieks, tas taps viskuo”). Tokia ir panašia taktika, nešdami “Tiesos” (“Pravdos”) žodį Lietuvos karių tarpe, vadovavosi visi “politiniai vadovai”. Ir sunku buvo atskirti, ar jie tai daro dėl savo buko fanatiškumo, ar tik vykdydami savo kvailas pareigas.

● ●

Tą pačią dieną (tai buvo kažkuri 1941 metų vasario diena) atėjo transporto mechanikas, liktinis puskarininkis Šeduikis ir įsakė man važiuoti į Vilnių. Su civiliu tarnautoju “Zis 5” sunkvežimiu (pakrovimo galia – 3,5 t) iš prekių rampos turėjau vežti cementą į Lentvarį. Mat čia, šioje kareivinių teritorijoje buvo numatyta steigti žirgyną (plečiant anksčiau buvusias grafo Tiškaičio arklides). Teko važiuoti keliolika reisų. Paskutinioliktame tas civilis tarnautojas nutarė pakrauti visas likusias 4,5 tonas cemento, nes taupė vagonų prastovos laiką, o ir pats skubėjo kuo greičiau baigti darbą. Nors aš ir nenorėjau sutikti su aiškiu mašinos perkrovimu (visa tona daugiau negu maksimaliai leidžiama!), bet jis į tai tik numojo ranka. Teko nusileisti – jis vadovavo darbams, o aš tik vairavau.

Jau vėlai vakare, važiuojant į statų ir vingiuotą kalną, tik už Vilniaus, kur dabar yra Žemieji Paneriai, (kelias tada dar buvo grįstas akmenimis) vargšas “Zisas” neatlaikė. Baigiant užkilti į stačiausią kalno posūkį, staiga, man prieš akis, su žiežirbom ir liepsna atšoko variklio kairiojo šono gaubtas (“kapotas”) ir mašina sustojo. “Atvažiavom!” Dėl perkrovimo nuo alkūninio veleno nutrūko švaistiklio guolis ir, pramušdamas bloko šoną, įstrigo jame. Tai buvo praktiškai nepataisomas gedimas. Mane išmušė šaltas prakaitas. Supratau, kad dabar, kaip ir Janis, aš nuo Karo tribunolo neišsisuksiu – teks atsakyti už šį “nusikaltimą”. Okupacinės kariuomenės (prie kurios ir mes jau buvom prijungti) vadas Timošenko tuo metu buvo išleidęs labai griežtą įsakymą, kuriame tokie ir panašūs prasižengimai, buvo vertinami, kaip “diversijos ir sabotažas”, ir buvo labai griežtai baudžiami. Kai aš apie šį žvėrišką įstatymą užsiminiau savo bendrakeleiviui, šis civilis puolė raminti:

– Nenusimink, aš viską sutvarkysiu! Tau nėra ko jaudintis!

Jaudintis buvo dėl ko – aš nelabai tikėjau to tarnautojo pažadais, kad “viskas bus gerai”. Palikęs man savo ilgus kailinius (tada buvo labai šaltas vakaras) ir įdavęs “šniūrą baronkų” (kurių Vilniuje pirko), jis pėsčias nukulniavo į mūsų dalinį, prašyti pagalbos.

Aš likau vienas, savo sugedusio sunkvežimio kabinoje. Sėdžiu sau tamsoje ant kelio ir graužiu “baronka”. Šalta. Nyku. Pasitraukti nuo technikos negaliu – neturiu teisės. Todėl nieko kito nelieka, kaip tik laukti atvažiuojant pagalbos, o tuo pačiu ir savo tolesnio likimo. Dėl pastarojo, visokios mintys lenda į galvą. Ko tik tada neprigalvojau per tas laukimo ir nerimo valandas… Dešimt metų kalėjimo – buvo viena iš labai tikėtinų bausmių. Neapšildomos kabinos temperatūra labai greitai susilygino su lauko. Smarkiai šalo kojos kareiviškuose auliniuose odos batuose. Todėl, išlipęs, pradėjau bėgioti. Pradžioje aplink mašiną, vėliau pakalnėn ir į kalną, ir vėl atgal. Taip išbuvau iki ryto. Akių sumerkti neteko. Auštant, išgirdau einant žmogų. Iš Vilniaus pusės, į pakalnę žingsniavo kažkokia mergina su bidonėliu. Priėjusi prie manęs, su gailesčiu akyse ji pasiūlė šviežio pieno (matyt, ne kokia išraiška buvo mano veide). Pienas buvo dar šiltas, tad išgėręs vieną dangtelį, kuriuo buvo uždengtas pienas, aš paprašiau dar.

– Aš apmokėsiu! – pridūriau, kad nepiktnaudžiaučiau jos aukštaitišku vaišingumu. Ji tik nusišypsojo ir įpylė antrą dangtelį:

– Gerkit, gerkit, kiek patinka.

Išgėręs šilto pieno, šiek tiek sušilau, ir atsidėkodamas mano, netikėtai atsiradusiai, šelpėjai, pasiūliau riestainių (“baronkų”). Bet nepažįstamoji vilniškė jų mandagiai atsisakė ir atsisveikinusi nuėjo savo keliu. Aš ir vėl likau vienas.

Neužilgo, nuo Lentvario pusės, užgirdau atburzgiantį motociklą. Tai buvo motociklas su lopšeliu, kuriame sėdėjo mano geras draugas – eilinis Raudys, o prie vairo – puskarininkis Šeduikis. Šeduikis įsakė Raudžiui mane pakeisti, o man liepė:

– Sėsk į lopšį, važiuosim į dalinio štabą!

Ta žinia manęs nei trupučio “nesušildė” – ten buvo galima laukti blogiausio. Tik jau važiuojant, turbūt pastebėjęs mano paniurusią miną, psk. Šeduikis nuramino:

– Nebijok, kas įvyko – ne tavo kaltė, todėl niekas, dėl to tavęs neteis! O mašina bus išmontuota ir dalimis išdalinta mūsų ir kitiems daliniams! Atvažiavęs į štabą turėjau tučtuojau prisistatyti dalies ūkio viršininkui kpt. A.Soročkinui, kurį jau minėjau. Pakeliui, štabe susitikau ir savo tiesioginį – transporto viršininką, rusų leitenantą. Jis (pavardės neprisimenu) neseniai buvo komandiruotas į mūsų dalinį ir labai domėjosi nauja, jam nematyta technika – dyzeliniu “Mercedes’o” varikliu ir panašiai. Žodžiu, rasdavome bendrą kalbą. Ruselis mane taip pat nuramino – pasakė tą patį, ką tik ką kalbėjo psk. Šeduikis.

Taip “paguostas” net dviejų vyresniųjų, aš prisistačiau ūkio viršininkui kpt. A.Soročkinui. Šis kapitonas su manimi visados elgėsi, kaip su sau lygiu, nors buvo jau apie 50 metų amžiaus. Pirmiausiai, jis mane nuramino, kad išsikvietė, visai ne dėl tos nelemtos avarijos.

– Tu, Čerškau, esi komandiruojamas į Vilnių, į naujai kuriamą dalinį “P.T.O. 17-tąjį divizioną”. Šis – 105 mm L.A.P. pabūklų dalinys yra dislokuojamas Subačiaus gatvėje,- ramiai paaiškino ir pridėjo:

– Tu šiandien pat turi ten prisistatyti.

Gavęs visus komandiruotės dokumentus ir atsisveikinęs su kpt. Soročkinu, dar nuvažiavau į Lentvario dvaro rūmus – dalinį, kur buvo mano asmeniniai daiktai. Atsisveikinęs su savo draugais ir (per grotas) su kalinčiu Janiu, aš vėl sėdau į psk. Šeduikio vairuojamo motociklo lopšį ir išvykau į Vilnių.

Taip baigėsi mano tarnyba Lentvario dvare.

 

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Comments
pingbacks / trackbacks

Jūsų nuomonė