Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2

Interaktyviame Vilniaus žemėlapyje ši vieta pažymėta kaip Valstybinės reikšmės ir tuo pačiu Pavojingas objektas su įvykio poveikio zona 660 metrų spinduliu. Kas gali atsitikti toje zonoje nelabai ir noriu žinoti, bet užeinant į teritoriją svečiams privaloma užsidėti šalmą.

Labai liūdna, bet savo bibliotekoje nesugebėjau rasti knygų apie Lietuvos energetiką, jos turbūt kažkur slepiasi ir saldžiai iš manęs juokiasi, du tomai guli čia, bet aptariamas laikotarpis ten ne tas. Todėl faktų apie termofikacinę elektrinę Nr. 2 be jokių išnašų galima prisiskaityti Wikipedijoje. Dabartinis TE-2 valdytojas, Vilniaus miesto savivaldybės valdoma įmonė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ savo internetinėje erdvėje, gaila, taip pat nerado vietos elektrinės istorijai apžvelgti.

Ekskursiją elektrinėje pradedame praėję apsaugos postą esantį tiesiai prieš administracinį pastatą. Sakoma, kad statybose dirbo vokiečių karo belaisviai. Faktas įdomus, bet kaip jį patikrinti? Žinau, kad karo belaisviai pasibaigus mėsmalei prisidėjo prie Vilniaus atstatymo. Žinau ir mažų belaisvių kapinaičių Rudens gatvėje vietą. Savo akimis mačiau ir kartu su archeologais apžiūrinėjau atkastus palaikus. Beje, tai buvo labai įdomi patirtis, sužinojau į ką atkreipti dėmesį norint pagal skeletą nustatyti lytį ir daug kitų smulkmenų. Kaip šiandien pamenu labai gražius vieno iš palaidotųjų dantis. Kitas, šalia palaidotas, nešiojo dantų protezus.
Nukrypau nuo temos, bet jei galite pasidalinti pagrįsta informacija apie belaisvių (vokiečių) dalyvavimą šios elektrinės statybose, lauksiu jūsų žinutės.

Baisiausiai įdomu pamatyti ir kokią seną elektrinės nuotrauką. Keletą jų galima pamatyti administracinio pastato koridoriuose. Jų, deja, neperfotografavau. Tačiau apsilankyti elektrinėje suviliojo ši Facebook patalpinta nuotrauka iš Energetikos ir technikos muziejaus rinkinio, kur matome administracinį pastatą ir pradėtą montuoti katilinės karkasą.

nuotrauka iš Energetikos ir technikos muziejaus rinkinio
nuotrauka iš Energetikos ir technikos muziejaus rinkinio

Pastatas per daugelį metų nepakitęs. Nors nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše jo ir nerandu, čia ieškodami ano meto dvasios vis užsuka ir kino kūrėjai. O aš, paprastas mirtingasis, priėjęs arčiau pastebiu, kad raudonos plytos pastato statybai atgabentos iš Palemono.

Prie durų kaba, kybo, kabo… prisukta lentelė, kur galima perskaityti nemažą dalį elektrinės istorijos. Beje, statybos prasidėjo 1948 m.

Pradžiai pašmirinėjome po teritoriją. Pagal horizontą besiritinėjanti žiemos pabaigos saulė leido džiaugtis kontrastingais reginiais. Stebina ir objektų mastelis – įpratus iš toli matyti tik laibus kaminėlius ir staiga atsidūrus prie pat jų pasijauti maža skruzdėlyte.

Mažiausio kamino vidumi, jei jis gulėtų, laisvai galėtų važiuoti sunkvežimis ar autobusas. Čia būtinai turiu paminėti, kad į oro taršą elektrinėje žiūrima labai atsakingai ir tai, kas rūksta iš kaminų net 16 kartų viršija ES reikalavimus gerąja prasme. Kalbant paprasčiau, jūsų senelio Passat’as su išpjautu katalizatoriumi labiau gadina orą, nei visa elektrinė bendrai paėmus.

Vandenį elektrinė ima iš Neries upės. Geriamas vanduo su upės vandeniu jokio kontakto visame sudėtingame procese neturi.

Elektrinė kūrenama dujomis arba biokuru. Per 1 valandą, sukūrenama viena fūra biokuro!

Šioje patalpoje biokuras smulkinamas, atskiriamos metalo šiukšlės ir konvejerio juosta keliauja į elektrinę.

Į šį konteinerį karts nuo karto vis įkrenta atskirtos metalo šiukšlės: vielos, vinys ir t.t. Matėme ir grandininio pjūklo grandinės fragmentų, sako, pasitaiko ir kulkų.

Per galines duris žengiame į elektrinės vidų. Interjeras, tarsi laiko mašina nukelia į vaikystę, kur daug laiko praleidau pramoninuose objektuose.

Milžiniška ir šilta katilų salė.
Nesu tikras kiek tiksliai atpasakosiu procesą, bet veiksmas vyksta maždaug taip: įkaitintas smėlis pučiamas ir maišomas su biokuru, ir tik tuomet biokuras užsidega. Darbinė smėlio temperatūra, jei neklystu, – 600 laipsnių pagal Celsijų. Šiame procese svarbu stebėti, kad smėlis neįkaistų iki 800 laipsnių, nes tuomet jis imtų lydytis ir virstų stiklu. Tokiu atveju sektų katilo stabdymas ir sudėtingi remonto darbai.

Ši nuotrauka ne šiaip sau – suraskite joje kačiuką. Jei rasite, reiškia esate pastabiausias niekonaujo.lt skaitytojas 🙂

Turiu pastebėti, kad ši elektrinė nėra tokia sterili kaip anksčiau aplankytos Kruonio HAE ir Kauno HE, tačiau tai nieko nereiškia – patalpos švarios, tik gerokai nudėvėtos.

Per mažą langelį matosi ugnelė. O jei taip trumpam įkišus pirštuką? Ba-bą… nebėra pirštuko…

Čia, dabar sąlyginai tuščioje salėje, stovėjo pirmasis elektrinės katilas.

Pereiname į triukšmingą turbinų salę.

Net kibirkštys laksto besisukant šiam galingam agregatui. Šalia stovėti kiek nejauku. Monstras.

Saulė šiandien džiugina. Žiemą visada saulė džiugina.

Rankdarbiai iš praeities.

Naujas agregatas (2005 m.?) švilpia kaip mamos greitpuodis.

Iki 35 tonų pakeliantis telferis. Lentelė ant jo rašo, kad neapsieita be jau daugiau kaip 150 metų veikiančios Babcock & Wilcox kompanijos pagalbos.

Paliekant administracinį pastatą stabtelime prie vitražo-nevitražo, kurį tarybiniais metais darbuotojai slėpė. Slėpė ne dėl to, kad jis toks apybaisis, bet dėl to, kad šioje kompozicijoje yra krislas lietuviškumo. Šis kūrinys – kažkokio menininko dovana elektrinei.

Tikrai rekomenduoju esant galimybei čia apsilankyti. Man patiko, mano vaikams patiko. Kačiukas patiko.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė