Ruduo – nuostabus metas, žavus ne tik savo spalvų gama, bet ir tuo, kad visą vasarą krūmuose pratūnoję praeities šešėliai išlenda į dienos šviesą. Vieni tokių yra Molotovo linijos įtvirtinimai, kurių vien Lietuvos teritorijoje 1941 metais spėta pastatyti virš šimto. Kelių tipų ir jų variacijų bunkeriai, apginkluoti nedidelio kalibro artilerijos pabūklais bei kulkosvaidžiais turėjo ginti vakarinę Tarybų sąjungos sieną. Deja, nei vienas ilgalaikis ugnies taškas Lietuvoje nebuvo apginkluotas reikiama įranga ir vokiečiams sparčiai besiveržiant gilyn į sąjungos teritoriją, tik vienur kitur sutratėjo rankose laikomas raudonarmiečio kulkosvaidis.
Žiūrint į tuščias šaudymo angas savaime kyla klausimas, kokiais ginklais turėjo būti apsiginklavusios šių masyvių betoninių dėžučių įgulos. Rankinius kulkosvaidžius ir šautuvus iš kart galime atmesti, lauko patrankos ir mortyros čia nelabai tilptų, o jei ir tilptų, įgula greičiausiai po vieno šūvio gautų surūkyti ne vieną kancarą, kol atgautų klausą. Tad tokiose įtvirtinimuose turėjo būti naudojami sąlyginai nedidelio kalibro ginklai, paslėpti po storu plieno šarvu. Šių ginklų smulkiau neaprašinėsiu, daugiau informacijos, nuotraukų ir brėžinių rasite čia.
Naudvario miškas (2 x НПС-3)
Koordinatės: 55° 15′ 41.6″, 22° 26′ 53.36″
Ši vieta turbūt geriausiai atspindi tą laiko tarpą, nuo paskutinio pasaulinio karo. Kaip? O gi tuo, kad DOT’as stovi kažkur vidury miško. Tuo metu miško čia nebuvo. Juk būtų neefektyvu statyti ilgalaikį ugnies tašką vidury miško, kur matomumas geriausiu atveju šimtas metrų. Pats atsparios punktas taip pat gana įdomus ir rečiau sutinkamas, nes dvi jo ambrazūros žvelgia į skirtingas puses maždaug 45 laipsnių kampu.
Tai ką pamačiau viduje, privertė užvirti mano silpniems (tokiais atvejais) nervams. Viduje iki pusės kazemato aukščio priversta maišų su šiukšlėmis. Nedelsdamas suraičiau laišką Gaurės seniūnui, prisegiau nuotraukas. Po valandos sulaukiau jo skambučio, patikslinau situaciją. Na ir į darbo dienos pabaigą situacija tapo dar aiškesnė. Miškas privatus (tą patvirtinio ir Tauragės miškų urėdas Robertas Piečia), objektas niekam nepriklauso, vienintelis, kas realiai gali prižiūrėti tvarką yra miško savininkas (vardų neminėsiu, nors tai – jokia paslaptis). Tačiau esant tokiai situacijai nepanašu, kad jis tą darė ar darys. Su seniūnu sutarėm, kad kitą pavasarį Darom akcijos metu bus galima inicijuoti ir šiukšlių išvežimą iš šios vietos.
Pasalupis (1 x НПС-3)
Koordinatės: 55° 15′ 11.23″, 22° 29′ 13.81″
Vasarą šis objektas kiek sunkiau pastebimas, jį slepia nedidelis beržynėlis. Vieta tikrai neprasta, iš čia atsiveria gražios Gaurės apylinkių panoramos, o pats DOT’as tyliai žvelgia į Gaurės bažnyčios bokštą. Nors įtvirtinimas tupi ant kalnelio, aplink jį ir viduje susikaupė keliasdešimt centimetrų vandens.
Girdžiai (1 x НПС-3)
Koordinatės: 55° 9′ 12.99″, 22° 47′ 25.68″
Dar viena vieta, kur laikas rodo savo galias. Čia, tiesiai prieš šaudymo angą auga didžiulis dviejų kamienų medis. Viduje, kaip įprasta, betvarkė, tik kiek kultūringesnė – vienas kitas sovietmetį menantis vaikiškas kaliošas ir tiek…
Bendžiai (1 x ДОТ-4, 1 x НПС-3)
Koordinatės: 55° 8′ 19.7″, 22° 48′ 35.63″
Kaip koks apgamas į ūkininko lauką įsispraudęs DOT’as. Nedrįsau trypti vis dar žaliuojančių pasėlių.
Rotuliai (2 x НПС-3)
Koordinatės: 55° 5′ 55.25″, 22° 49′ 32.9″
Dar vienas spuogas žiemkenčių lauko viduryje.
Rotuliai (susprogdintas)
Koordinatės: 55° 5′ 32.88″, 22° 49′ 40.51″
Vienas retesnių variantų – susprogdintas ir dar su barejlefu kolūkio aktyvistui, kurį nužudė buržuaziniai nacionalistai, suprask – sovietinių komunistų pakalikams pagalius į ratus kaišioję lietuviai. Tokie paminklai dabar nebemėgstami ir grūdami į Grūto parką arba naikinami. Kaip bebūtų, paminklą reiktų vertinti kaip nacionalinio pasipriešinimo aidą, o ne kolūkio kulto garbinimą. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo nužudytas Antanas Štriupkus ir kaip šį DOT’ą sprogimas perskrodė pusiau sužinoti, deja, nepavyko.
