Nuoširdžiai prisipažinsiu, net neįsivaizduoju kuo iš tiesų garsėja Kroatijos uostamiestis Rijeka, nes, tiesiu taikymu tik nusileidus lėktuvui, užkilom į miesto pakraštį juosiančių kalnų viršų. Tikslas – pasivaikščioti po kalnų uolose iškaltus klaidžius tunelius, rytuose užbaigiančius milžinišką fortifikacinę Alpių sienos sistemą.
Galbūt ši vietovė būtų likusi neaplankyta kelionės po Kroatiją metu, jei ne sraigtinės laiptinės nuotrauka kolegų iš Kroatijos socialiniame tinkle. Ją pamatęs iškart supratau, kad čia būtinai reikia įkišti nosį.
Jei keliausite po Kroatiją ir suksite link Rijekos, pasivėžinę kiemais ir serpantinais šiuos įtvirtinimus rasite maždaug čia:
P.S.Karo istorijos mėgėjai būtinai turi užsukti į pirmąją pasaulyje torpedų gamyklą.
Truputis istorijos
Italijos lyderio dučės (Benito Musolinio) nurodymu dar 1931 metais, kuomet apie pasaulinį karą niekas turbūt net pagalvoti nedrįso, o Adolfas Hitleris vis dar kopė į savo valdžios olimpą, buvo pradėta stiprinti šiaurinė Italijos siena. Jei tiksliau, buvo pradėta statyti 1851 kilometro ilgio „Alpių siena“, dėl kažkokių priežasčių lig šiol ne tiek garsi kaip prancūzų Mažino gynybinė linija.
Rytinis sienos galas, skiriantis Italiją nuo Jugoslavijos, kaip tik ir atsirėmė į dabartinės Kroatijos miestą Rijeką, kuris per praėjusį šimtmetį ėjo iš rankų į rankas net šešis kartus. Tai įrodo ir šių įtvirtinimų svarbą šiame rajone. Nors Alpių Sienos statybos truko iki pat karo pradžios ir su pertrūkiais tesėsi iki pat karo pabaigos, o dalis įtvirtinimų taip ir nebuvo visiškai užbaigta, daugelis šių požeminių miestų su kilometriniais požemiais, autonomine vantiliacija ir vandentiekiu sėkmingai pasiekė dvidešimtpirmą amžių.
„Ašies“ sąjunga įtvirtinimus prie Rijekos panaudojo tiesioginiam tikslui tik baigiantis karui, 1945 metais. Balandžio mėnesį jau RAF bombardavimų išvargintą miestą nuo artėjančių Jugoslavų partizanų stojo 27000 vokiečių, kartu su gerokai išretėjusiomis italų gretomis. Įsitvirtinę puikiai įrengtoje Ingridstellung (Ingrid linija) Alpių sienos atkarpoje jie kaip zuikius vieną po kito pyškino jugoslavų partizanus, tačiau karo mašina jau buvo pasukusi į priešingą pusę ir vokiečiai buvo priversti trauktis. Tačiau partizanų apsuptiems vokiečiams pasitraukti nepavyko, 11000 karių buvo kerštingai nužudyti (dauguma net po to, kai pasidavė), likę 16000 pateko į nelaisvę. Gegužės 3 dieną Jugoslavijos kariai įžengė į miestą, kuriame iš 5400 pastatų sveikų buvo likę vos 2510…
Pirmiausia pasitinka kuo puikiausiai išlikęs stebėtojo postas su masyviu geležiniu kupolu
Maskavimui buvo teikiamas itin didelis dėmesys
Per vieną iš pozicijų patenkame į vidų. Visas pozicijas jungia požeminiai tuneliai
Čia šiek tiek erdviau. Patalpos galėjo būti naudojamos sandėliavimui arba įgulos poilsiui
Vertikali šachta su kopėčiomis į vieną iš stebėtojo pozicijų
Kai kurie tuneliai paprastuoju būdu elektrifikuoti. Matyt čia retkarčiais užklysta ekskursijos
Kiekvienas požemių elementas turi itališkas nuorodas
Skardinė, kurią ištraukiau iš kažkokio rezervuaro
Apsukę ratą požeminiais tuneliais, lendame lauk
Spygliuotos vielos tvirtinimo armatūra
Nedideli antžeminiais statiniai šalia tunelių taip pat sutvirtinti ir pritaikyti gynybai
Susprogdinti požemiai ir sraigė
Iš šios vietos pajudam šiek tiek toliau, kur už kelių šimtų metrų viršukalnė taip pat išraizgyta tuneliais. Įėjimas sunkiai pastebimas ir realiai atrodo taip: http://goo.gl/wqy7a7 T. y. tas vos įžiūrimas takelis veda į brūzgyną, kuris slepia sprogimą atlaikiusį įėjimą.
Pirmas vaizdas įžengus į požemius
Toliau tunelis jungia kelias didesnes susprogdintas patalpas
Gyvūno kaukolė rezervuare po grindimis
Per kurią atsiveria puikus vaizdas į kelią ir apžėlusį šlaitą
Nors šiam varžtui apie 70 metų, tačiau atrodo lyg prieš metus užsuktas
Antena
Čia pat ant kalno – dar kelios užmaskuotos pozicijos ir nedidelė poros dešimčių metrų antena iš kurios atsiveria pasakiška panorama.
Kažkoks pusiau slaptas objektas. Kelias į iki jo užtvartas šlagbaumu, šalia šlagbaumo – policijos skyrius