Netrukus dings paskutinė galimybė aplankyti unikalius požeminius amunicijos sandėlius Rasų gatvės akligatvyje. Čia sparčiai dygsta nauja skandinaviškų namų gyvenvietė. Kultūros vertybių sargai kantriai tylėję iki šiol, tyli ir dabar.
Sandėlių ortofoto iki statybų pradžios
Istorija
Viena didžiausių svajonių, susijusių su šiais tarpukariu lenkų statytais amunicijos sandėliais yra pamatyti nuotrauką, kur koks uniformuotas lenkų kareivis pasitempęs stovi prie įėjimo į sandėlį, kuriame sukrautos dėžės su sprogiosiomis medžiagomis. Deja, pervertęs visus žinomus lenkų istorinių dokumentų internetinius archyvus nieko panašaus neradau.
Šis, karininko pplk. inžinieriaus Vitoldo Volanskio (Witold Wolanski) projektuotas kompleksas yra vienas iš keturių tokio tipo kompleksų, 1923-1927 m. pastatytų Vilniuje. Kyla klausimas, kuo jis unikalus?
Pirmiausia, tai vienintelis kompleksas, kurio abu sandėlių įėjimai yra dubliuoti suteikiant papildomą atsparumą sprogimo bangai iš išorės. Antra, įėjimų fasadai buvo dekoruoti skirtingai nei kituose trijuose kompleksuose. Trečia, tik šio komplekso sandėliai turėjo gelžbetonio lentynas amunicijai sukrauti. Ketvirta, tai vienintelis kompleksas, kuriame buvo įrengta amunicijos laboratorija. Penkta, tai – geriausiai išlikęs amunicijos sandėlių kompleksas. Tikėtina, kad šio komplekso ventiliacijos ir drenažo sistema taip pat buvo tobuliausia, nes kitų trijų kompleksų sandėlių buvo praktiškai neįmanoma naudoti dėl akivaizdžių šių sistemų trūkumų, paaiškėjusių iškart, statyboms pasibaigus. Dar visai neseniai Rasų komplekse buvo galima pamatyti vienintelę slėptuvę, išlaikiusią pirminę išvaizdą, t.y. su puošniu karnizu ir gražiu herbiniu kartušu su baltuoju ereliu. Komplekso sargybos punktas taip pat buvo įdomios architektūrinės gynybinio bokšto formos su terasa, jis išlikęs iki šiol, tiesa, gerokai sudarkius originalią išvaizdą, perstatytas į gyvenamąjį namą, Rasų g. 56 (nuotrauka žemiau).
Į LR kultūros vertybių registrą šiuo metu yra įtraukti amunicijos sandėliai Antakalnyje (un. kodas 32118) ir Šnipiškėse (un. kodas 31855). Sandėliai Vilkpėdėje iš dalies susprogdinti, jų būklė prasčiausia, todėl nenuostabu, kad į registrą jie nepapuolė. Keisčiausia tai, kad į saugomų objektų sąrašą nepateko šie, geriausiai iki mūsų dienų išsilaikę Rasų amunicijos sandėliai. Nori nenori, kyla nebylios sąsajos su šiame užkampyje ne taip seniai išdygusiu turtuolių rajonėliu, kurio neabejotina pažiba ir požiūrio į kultūros paveldą atspindys yra šis namas-tvirtovė, iki perstatymo buvęs autentiška komplekso sargybine.
Rasų 59
Pirmasis namas virš sandėlio, prie jo ir jame tyliai ramiai tyliame Vilniaus užkampyje, kurį kas valandą apžygiuoja apatiškas aplinkai sargybinis, iškilo prieš keletą metų. Po šio proceso unikalus amunicijos sandėlys ir jo aplinka persimainė neatpažįstamai. Namo ir sandėlio „simbiozę“ galite įvertinti patys.
„Rasų namai“
Visai neseniai, likusių keturių sandėlių likimas taip pat pasidarė aiškus, čia pat pradėjus statyti skandinaviško stiliaus gyvenamųjų namų kvartalą „Rasų namai“. Smalsumo vedinas pasidomėjau kainomis – šimto kvadratų butas viename iš šių namų kainuoja apie 600 tūkstančių litų. Deja, visi dar nepastatyti namai virš įėjimų į sandėlius jau parduoti.
Štai kaip atrodo nauja gyvenvietė UAB „Contestus projektai“ vizualizacijoje. Dešinėje gatvės pusėje esantys keturi dubliuoti namai iškils tiesiai prieš įėjimus į amunicijos sandėlius. Fiziškai namai neturės kontakto su sandėliais, tačiau jų apžiūra, tikėtina, bus labai ribota arba visiškai neįmanoma, nes juose naujakuriams „pagal poreikius“ siūloma įsirengti vyno rūsius. Juo labiau, kuris šeimininkas norės, kad prie jo namo pastoviai slampinėtų būreliai smalsių istorijos tyrinėtojų? Jau kuris laikas įvažiavimas į Rasų gatvės akligatvyje esantį turtuolių rajonėlį, vargu ar teisėtai, ribojamas net kelio ženklais.
Namai prie įėjimų į amunicijos sandėlius visiškai jų neužstos, o bus iškelti ant polių ir turėtų atrodyti taip:
Fotoreportažas
Informacinis stendas prie įvažiavimo į statomą namų kompleksą
Prie įėjimo į sandėlius liejami pamatai poliams
Iš sandėlių plėšiami bėgiai, kuriais riedėjo specialūs vežimėliai amunicijai
Tunelis į sandėliavimo patalpas
Koridoriaus prie sandėliavimo patalpų perspektyva
Metalinis durų rėmas ir betoninė lentyna
Langelis patalpos gale naudotas patalpos apšvietimui ir ventiliacijai
Įėjimas į ventiliacinį koridorių, supantį patalpas
Ventiliacinio tunelio už sandėliavimo patalpų perspektyva
Ventiliacinė anga, susisiekianti su kaminėliais kalvos viršuje
Užrašai ant sienų, įrodantys, kad po karo sandėliuose šeimininkavo sovietų kariai
Ventiliacijos kaminėliai kalvos viršuje
Kuriuos okupantus mena ši viela teritorijos parimetre?
Pabaigai
Sunku pasverti ar kultūros vertybių apsaugos sargų abejingumas šio komplekso atžvilgiu yra gerai, ar blogai. Kaip bebūtų, situacija aiškiai parodo keistą sargų poziciją ar net jos absoliutų nebuvimą, kai per keletą metų gali tiesiog išnykti ar būti padaroma nepataisoma žala objektui, kurio broliai yra saugomi ir tuo pačiu nuosekliai niokojami, o geriausiai išlikęs tiesiog „pamirštamas“ ir atiduodamas nevaldomam turtuolių darkymui. Kaip bebūtų, kelio atgal nėra – čia net ne Kuršių Nerija, kurioje namai dygsta ten kur pinigais palyja ir, perlipus per visus įmanomus įstatymus, lieka nenugriauti.
As taip ir nesipratau, kas bus su lenku bunkeriais, jos sugriaus, ar prijunks prie namu/
Jie tiesiog taps namo „galiniu kiemu”. Gyventojai galės daryti ką nori: įsirengti vyno rūsius, auginti kanapes, filmuoti prno ar tiesiog dviračius laikyti…
Kaune panasios nesamones yra su caro fortais, paveldo departamentas yra reformuotina kontorka
Gaila, kad taip vyksta, tokie objektai turėtų būti saugomi ir prižiūrimi. Kita vertus, jei valstybė nenori ar neturi galimybių tuo rūpintis, geriau jau tai tampa kažkieno kito nuosavybe, nes liktų tik apleistas, griūvantis ir krūmais apaugęs šiukšlynas. Reikia tik tikėtis, kad naujieji šeimininkai labai neišdarkys šių statinių.
Tiesa, jau geriau tegu savininkas įgyja su galimybę parodyti visuomenei, nei, kad kaip Kaune apšnerkšta ir griūvanti tvirtovė.