Nieko nuostabaus ir nieko naujo. Įspūdingo tūrio pastatas, jei jį taip galima pavadinti, dabar – tik dar vienas apgamas ant valstybinio turto kiaulės nugaros. Nutraukus veiklą jo niekam nereikėjo, nereikia ir dabar, praėjus šešeriems metams. Praėjo daugiau nei 20 nepriklausomybės metų, o „valdiškas“ požiūris į nuosavo turto valdymą nepasikeitė.
Pabaigos pradžia
Reabilitacijos centro veikla nutraukta 2008 metų pradžioje. Pasak vyriausiojo gydytojo, Jono Sąlygos, pastatas paseno morališkai, nebetinka teikti reabilitacijos paslaugas. Sovietiniais laikais statyta gydykla kažkada dirbo net trimis pamainomis, ligonių atvykdavo iš įvairių SSRS kampelių, tai buvo viena moderniausių gydyklų šalyje. Čia buvo teikiamos reabilitacijos paslaugos visoms Palangos kurortinėms įstaigoms, buvo taikomas reabilitacinis gydymas kardiologijos, traumatologijos ir ortopedijos, neurologijos, ginekologijos ir onkologijos ligomis sergantiems pacientams. Ši gydykla turėjo unikalius mineralinio vandens gręžinius. Iki uždarymo Centre reabilitavosi po 2 tūkstančius ligonių per metus.
Skaityti visą straipsnį (Delfi)
Laikas bėga greitai, vagys dirba dar greičiau. Sustabdžius veiklą ir prasidėjus nesusikalbėjimams tarp VĮ Turto Banko ir LR Sveikatos apsaugos ministerijos visa, kas buvo vertinga iš ligoninės dingo per mėnesį. Sakykit, ką norit, bet su reabilitacijos centru vienaip ar kitaip susijusių asmenų uodegą čia būtų galima priverti, bet niekam tai nerūpi. Tai tiesiog norma tapęs procesas, kada valstybei priklausantis objektas tampa nebeeksploatuojamas. Iš „niekur“ atsiranda nematomi ir niekam nežinomi „vagys“ ir visa, kas vertinga kažkur išgaruoja. Policija į tai nereaguoja, tai ne jų reikalas. O juk niekas ir nesiskundė. Alio!
Per šešerius metus iš milžiniško pastato praktiškai liko tik sienos. Jei kam reikia masažinės vonios – prašom į vidų. Imkit, neškitės. Deja, bijau, kad nebaudžiami lieka tik tie kurie vagia milijonais. Už bevertę vonią galit gauti ir bananų, ir teisę papildyti VMI banko sąskaitą.
Šį kartą su sūnumi, kuriam toks hobis dar naujiena, apėjom korpusą dešinėje ir užsikorėm ant stogo. Tamsūs rūsiai nė kiek nebaugino mano šešiamečio – nesuprantu, kodėl tėvai vaikams nuo mažens skiepija tamsos baimę. Po to internetas plūsta nuo komentarų, kad kažkam kažkur vaidenasi, kad darosi nejauku, per nugarą šiurpai bėgioja. Paskambinkit ir padėkokit savo tėvams: „Labas mama, ačiū tau, man jau 18 ir aš tikrai bijau tamsos“. Bla bla bla…
Gero žiūrėjimo! Pastatą vistiek nugriaus arba pats nugrius. Jei eisit aplankyti, eikit tiesiai ant stogo – puiki vieta saulei nuskandinti arba sužvejoti, daugiau čia nėra ką veikti. Tik plytų nuo stogo nemėtykit, nes viena gali atgal sugrįžti.
Labas rytas
Nelaipiokit kopėčiomis, nes durys atlapos – naudokitės laiptine
Architektūra įdomi, bet darbų ir medžiagų kokybė pusėtina
Rūsys. Į skydinę po LRT direktoriaus šou dabar nori nenori žiūrisi kitaip
Pasiilgot?
Rūsyje dar mėtosi šiek tiek nereikšmingų dokumentų
Nors ligoninės brėžinių ir inžinerinių tinklų segtuvai šiek tiek intriguoja
Koks rūsys be kampelio fanatikams?
Koridoriai panašūs ir monotoniški
Stiklinės durys subyrėjo į tūkstančius šukių
Kompaktiškas procedūrų baseinas
Kiekviename bokse po vonią
Instrukcijos
Kaimynai
Visos vonios nuraškytomis detalėmis. Prireikė
Minkštasuolis
Tuštuma
Kėdes gamino Šiaulių „Venta“
Žvilgsnis į centrinį korpusą
Takelis
Laiptuota laiptinė
Aukštyn kojom
Stogo kleckai
Dešinysis korpusas
Sako, iki jūros tik kilometras
Vanagupės kaimas
Galinis kiemas
Būkit atsargūs, liftas nebeveikia
Pasikartosiu, lipkit laiptais
Kelio atgal nėra
Reabilitacijos centro užpakalis
Viso gero, skylutės!
