Tiksliai pavadinimas skamba maždaug taip: Nacionalinis Ukrainos Antrajame pasauliniame kare istorijos muziejus – memorialinis kompleksas. Net pats pavadinimo ilgumas leidžia suprasti, kad trumpam įkišti nosį čia nepavyks.
Šis muziejus Ukrainos sostinėje yra sąlyginai naujas. Jis atidarytas tik 1981 m. gegužės 9 d., žinomą kaip День Победы (Pergalės diena). Prieš tai gausi kolekcija, susilaukusi didelio dėmesio trumpą laiką buvo eksponuojama jai per ankštuose Klovo rūmuose.
Komplekso dominantė – milžiniška skulptūra-monumentas „Motina Tėvynė“. Skulptūros aukštis 62 metrai, kalavijas – tik 16 metrų ilgio. Sakau tik, nes jis atrodo neproporcingai per trumpas. Visa tai turi paaiškinimą, nes iš pradžių buvo suplanuotas ilgesnis, bet pastebėjus, kad aukščiu kalavijas viršija Kijevo Pečorų lauros aukštį, buvo sutrumpintas.
Skulptūrą sudaro trys konstrukciniai sluoksniai: plieninis karkasas, sveriantis 280 tonų; išorinis karkasas (108 t); 1,5 mm storio nerūdijančio plieno lakštų korpusas, sveriantis dar 90 tonų. Įdomus kūrybinis procesas užfiksuotas reportaže, kuris muziejaus tinklapyje pateikiamas be garso, tačiau nesunkiai radau šį reportažą su kiek brokuotu garsu.
Šiltuoju metų laiku galima pakilti į apžvalgos platformas, esančias 36,6 ir 91 m aukštyje. Be abejo, iš tos aukštesnės jau yra nukritęs žmogus (čia tik tarp kitko). Skulptūros pjedestale įkurta muziejaus ekspozicija.
Kaip viskas buvo
Žodžiu, sausio pradžioje Kijeve atsidūriau su tikslu gerai pavalgyti ir atsipalaiduoti nuo darbų su nemaža kūrybine kompanija, kuriai dirbu. Sprendimas labai logiškas, nes toks pramogų kompleksas su skrydžiais ir pora nakvynių viešbutyje gali kainuoti net pigiau, nei analogiška programa čia mūsų mylimoje Lietuvoje.
Būdami nuotykingi, skyrėme laiko ir pažinčiai su miestu. Atsibaladoję beveik iki vietos ir išsilaipinę giliausioje Pasaulyje veikiančioje metro stotyje „Arsenalna“, dalį kelio nutarėme nušlepsėti pėsčiomis, pasirinkdami alternatyvų neturistinį maršrutą. Ko pasekoje turėjome įsikabaroti į kokių 50 metrų aukščio kalną visiškai nevalytais apledėjusiais laiptais, lipti per tvorą, atsidurti kažkokioje protu nesuvokiamoje parodoje, kur eksponuojami pastatai padaryti iš apelsinų (WTF?!), įrodinėti apsaugai, kad „mes čia nenorime žiūrėti į jūsų apelsinus, leiskite eiti toliau“. Galų gale, tiesiai šlaitais pakilti iki Motinos Tėvynės.
Skulptūra gal labiau masteliu, nei išoriškai truputį primena monumentą „Motina Tėvynė kviečia“ Volgograde. Jei bandytume palyginti, ukrainiečių variantas atrodo labai statiškas, kaklas čiut per ilgas, kalavijas per trumpas, rankos tokios… tokios… muskulingos, bet čia tik dėl to, kad automatinių skalbimo mašinų dar nebuvo. Tuo tarpu skulptūra buvusiame Stalingrade super ekspresyvi ir labai plastiška. Puikiai išpildyta plazdančio rūbo forma suteikia lengvumo įspūdį neįsivaizduojamus 8000 tonų sveriančiam kūriniui.
Priešais muziejų vamzdžiais špaguojasi du tankai – taip simboliškai vaizduojamas Ukrainos karas su Rusija. Žmonės šypsosi ir fotografuojasi. Praėjusią vasarą skersai-išilgai išmaišius Ukrainą patriotinės nuotaikos šalyje labai jautėsi. Lygiai taip pat ukrainiečiai labai vertina mūsų, lietuvių pagalbą – mes jiems esame tikri broliai.
Nenuostabu, kad muziejaus foje įkurta ekspozicija skirta parodyti dabartinio konflikto liūdesiui ir siaubui.
Apžiūrėję liūdnos nūdienos realijas, pereiname į pagrindinę muziejaus ekspoziciją, skirtą Ukrainos istorijai Antrajame pasauliniame kare. Čia ekspozicija turbūt nedaug pasikeitė nuo tos dienos, kai ji buvo pradėta eksponuoti. Estetiškai priekaištų neturiu. Erdvės menkai apšviestos taškiniu apšvietimu sukurią niūrią, paslaptingą atmosferą. Dominuoja ruda, smėlio spalvos, kas savaime asocijuojasi su praeitimi, purvu.
Vieną momentą mane pagavo netikėtas pyktis, nes vienoje salėje buvo rodomas akivaizdžiai propagandinis filmukas, kuriame karo pradžioje sovietai naikintuvais vaikosi ir numušinėja nacius, fotografuojasi prie pamuštų vokiečių tankų… Po to susivokiau kur esu ir, kad Ukraina dar tik dabar yra ten, kur mes buvome 90’aisiais. Ateis laikas ir tą filmuką rodys bent jau aiškiai įvardindami, kad tai propaganda.
Kitas momentas, kuris man asmeniškai nelabai patiko, yra tai, kad be gido muziejus yra greičiau ne istorijos, o karo dailės muziejus. Taip, eskpozicija suskirstyta temomis, kai kur yra aprašai, bet patys eksponatai be konteksto yra iš esmės beverčiai. Tokių ginklų, tokių daiktų ir t.t. prikimšti šimtai muziejų, bet aš norėčiau žinoti kuo šie daiktai susiję su vienu ar kitu įvykiu. Kur jie rasti, iš kur atkeliavo ir panašiai?
Man asmeniškai žemėlapis yra tarsi meno kūrinys, o čia esantys mūšių žemėlapiai – kažkas netikėtai fantastiško! Net žandikaulis nusileido.
Reikia atkreipti dėmesį, kad nemažai vokiškų reliktų labai simboliškai paguldyti ant žemės, kad tarsi su panieka į juos žiūrėtum iš aukšto.
Toliau – trimitai, pergalė ir freska didvyriams.
Belangėje muziejaus kavinukėje su langais išgėrę arbatos suskubome evakuotis, nes pilvai pradėjo reikalauti riebių ukrainietiškų koldūnų asortimento.
Prieš paliekant komplekso teritoriją turėjome būtinai apibėgti lauko ekspoziciją, kurioje stovi visko po truputį.
Iš visų eksponatų labiausiai patiko raketos su branduoliniu užtaisu paleidimo stalas – tokio gyvai dar nebuvau matęs. O juk jų kažkada ne vienas ir mūsų miškuose prišriūbuotas starto aikštelėse buvo.
Tikiuosi, truputį padėjau apsispręsti, ką Jūs veiksite būdami Kijeve.
Muziejaus tinklalapis: warmuseum.kiev.ua
