Klausimas greičiau retorinis, nes priešingu atveju būtų galima įtarti, kad mano galvą palieka ne tik plaukai, bet ir smegenys. O kas ten gali vykti? Net Google automobilis fotografavęs gatves 2012 metais apsisuko likus trims kilometrams iki vienintelės kaimo krautuvės. O jei vis tik ten nuvažiavus?
Pirmiausia reiktų patikslinti apie kurį Onuškį kalbama, nes jų Lietuvoje – dveji. Šiuo atveju užteks paminėti, kad iki Latvijos sienos nuo buvusių dvaro rūmų, tiesiai per laukus ir arimus yra vos 2 kilometrai. Tiesa, vietovė Onuškio pavadinimu pirmą kartą raštu užrašyta tik 1923 metais. Iki tol miestelis prie dvaro daugiau nei 400 metų dokumentuose buvo vadintas Hanušiškiais (Ganušiški, Ganuschischki).
Mus dominantis objektas – dvaro rūmų griuvėsiai, nors iš visų išlikusių pastatų jų būklė bene prasčiausia. Manoma, kad juos XIX a. suprojektavo ne vieno žymaus statinio Lietuvoje autorius, garsus to meto architektas, Cezaris Anikinis.
Labai keista ir tuo pačiu įdomu, kad visuose man matytuose šaltiniuose rašoma, jog dvaro sodybos rūmai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais ir po to iki pat šių dienų nebuvo remontuojami. Niekur nenurodomos tikslios to aplinkybės, kaip ir kodėl taip įvyko, bet turbūt vienintelė ir nelabai romantiška rūmų baigtis yra faktas, kad 1922 m., vykdant žemės reformą, dvaro valdos buvo padalintos ir parduotos.
Nuotraukoje žemiau matome Marijos Komarienės – Onuškio (Rokiškio r.) dvaro savininkės dukrą Mariją-Bernadetą Komaraitę prie savo tėvų dvaro 1938 balandžio 20 d. (data užrašyta fotografijos reverse). Akivaizdu, kad rūmai ilgą laiką neprižiūrimi, šlaitas, besileidžiantis prūdo link, jau apžėlęs krūmais. Antrame aukšte kampinis langas be rėmų. Nors, lyginant su dabartine situacija, vaizdas dar pakankamai neblogas – šiuo metu iš keturių kolonų stovi tik trys.
Dar viena man užkliuvusi detalė tiek šioje nuotraukoje, tiek N. Ordos paveiksle, tai rūmų fligeliuose matomi atsikišę priestatai, kurių dabar nelikę nė kvapo. Jie nepažymėti ir paveldosaugininkų sudarytame plane. Kad būtų aiškiau, plane juos pažymėjau ryškia salota. Kur jie dingo?
Šiuo metu Onuškio dvaro sodyba priklauso Rokiškio rajono savivaldybei ir privatiems asmenims. Tokio vaizdo, kai kieme buvo pribarstyta žemės ūkio padargų jau nebėra, nebestovi ir kolūkio pirmininko М-20 «Победа». Tačiau vietovė žavi net ir tokią niūrią dieną, kai medžiai numetę lapus, o dangus tolygiai užklotas pilku debesų kilimu.
Apsilankymo metu daugiausia dėmesio skyrėme dvaro rūmų apžiūrai, nes už cepelininių debesų pasislėpusi saulė jau ritosi arti horizonto ir laiko fotografijai buvo likę nedaug.
Stovint prieš didingą keturių jonėninių kolonų portiką kyla klausimas: o kur laiptai? Įdomu, ar labai suklysčiau spėdamas, jog jie greičiausiai buvo šviesaus marmuro ir po karo išdraskius dvarą juos kruopščiai išlupo vietiniai marodieriai? Galbūt apieškojus senesnes sodybas rastųsi koks pernelyg prabangus prieangio laiptelis?
Žvelgiant į griuvėsius iš vidaus gali būti sunku įsivaizduoti kokio ištaigingumo buvo rūmų centre įrengta pokylių salė. Kažkodėl vaizduotė man siūlo auksu tviskančius vaizdus, vaikystėje regėtus multiplikaciniame filme „Spragtukas“.
Drįstu teigti, kad rūmai įspūdingiau atrodė iš pietų pusės. Čia simetriški pusmėnulio formos laiptai sukosi portiko link, o per pusiau apvalų rizalitą patenkama tiesiai į ovalią pokylių salę. Iš čia lygiai taip pat atsiverdavo nuostabus vaizdas į žemiau esantį tvenkinį, parką, miestelį ir jo apylinkes.
Krūmuose slepiasi vakarinė oficina. Jos vidaus patalpos labai nugyventos. Pastatas reikalauja skubios priežiūros.
Būtinai užsuksiu čia dar kartą šiltu metų laiku, kada bus daugiau spalvų. Neapžiūrėjome šaltinėlio maitinamo tvenkinio, nepatyrinėjome kitų dvaro statinių.
Informacijos šaltiniai
- Lietuvos Dvarų Enciklopedija, ISBN 978-609-423-026-4
- Kultūros Vertybių Registras, kvr.kpd.lt
- LIMIS, Lietuvos Integrali Muziejų Informacinė Sistema
