Jei kada važiuosit į Latviją pro Zarasus, kirtę simbolinę broliškų respublikų sieną pravažiuosite nuorodą į Egipto liuteronų bendruomenės bažnyčią apie kurią šis reportažas. Nors bažnyčia jau senokai nebeatlieka savo tiesioginės paskirties, sustoti čia tikrai verta – bažnyčia stovi gražioje vietovėje, netoli ežero. Tuo pačiu bus gera proga paieškoti geolobio GC3X0GX, kurių šiose apylinkėse, deja, ne per daugiausia.

Niekada nebuvau iš tų, kuriems gimtadienis, kažkokia išskirtinė diena, kurios metu norisi jaustis pasaulio bamba ir tokio dėmesio reikalauti iš aplinkinių. Gyvenimo kalendoriui pasiekus dodekahedrono kraštinių skaičių, su keliais gerais bičiuliais tiesiog vienai dienai ištrūkome į artimą užsienį – istorinį miestą Daugpilį.

Su tikslu pasivaikščioti po didžiausią apleistų pastatų kompleksą Maltoje, iš autobuso išgriuvome tiesiai prieš jau senokai nebeveikiančio restorano duris. Nors jame lankytis neplanavome, bet neužeiti būtų buvusi nuodėmė.

Vargu ar yra dar viena šalis, kurios požemiuose būtų galėję pasislėpti visi jos gyventojai. Tokiose kalkakmenio uolose Maltoje, greta modernių namų buvo įrengti šimtai slėptuvių. Kai kurios jų ir dabar pilnai tenkintų minimalias gyvenimo sąlygas. Pagrindinė priežastis, kodėl maltiečiai rausė šiuos urvinius būstus, labai paprasta – tai buvo patikimiausias būdas apsisaugoti nuo Liuftvafės bombardavimo.

Kur kur, o Maljorkoje viešbučių verslas, atrodo, turėtų klestėti. Taip ir yra, bet kai kam ima ir nepasiseka. Nebrangus, jaunimo pamėgtas viešbutis vieną dieną ėmė ir užsidarė. Ne savo valia, o dėl prakeiktų balkono turėklų, per kuriuos vos vos kieman neišgriuvo besilinksmininantys turistai. Turizmo departamentas paprasčiausia uždraudė toliau eksploatuoti Rocamar viešbutį.