Ruduo. Toks ramus ir spalvingas. Minkštas rytinis rūkas. Turbūt gražiausias metų laikas tyliems pasivaikščiojimams. Vakar gimtinėje išėjau pasivaikščioti prie merdėjančios skudučių kepyklos.

Šį kartą pasakojimas apie vietą, apie kurios egzistavimą sužinojau turbūt mano mėgstamiausiu būdu, ypač patogiu keliaujant į svečią šalį (bent jau man asmeniškai). Tiesiog stumdžiau į kairę, į dešinę ortofoto žemėlapį po Kuržemę ir jau pakankamai įgudusiomis akimis ieškojau kažko neįprasto. Žiūriu, ežerėlis, krantai apžėlę, supelkėjęs, šalia jo šakojasi žvyrkeliukas. Priartinu labiau. Kaimas.

Apie šią raketų bazę jau šiek tiek rašiau, tuomet čia svečiavomės žiemą. Šį kartą užsukome rudenį. Iš esmės niekas nepasikeitė. Neliko tik šalia kelio buvusio medinio bokšto, kuris nieko bendro su objektu neturėjo. Pasidalinsiu nuotraukomis, vietų, kurios nepapuolė į ankstesį reportažą.

Kas atidžiau seka tinklapio naujienas, galėjo pastebėti, kad Nieko Naujo kelionių maršrutai retkarčiais prasuka ir pro vieną kitą nebenaudojamą bažnyčią. Šiame reportaže aprašoma bažnyčia – taip pat Lietuvos-Latvijos pasienyje, o savo išvaizda ir likimu panaši į anksčiau aplankytą pavasarinės kelionės į Daugpilį metu.

Pro krūmų ir medžių užuolaidą rudenėjančios saulės menkai nušviesti blyksteli raudonų plytų lopinėliai. Tik privažiavus visai arti atsiveria visas didžiulio 130 metų laikotarpį menačio pastato grožis. Retai gyvenamas Latvijos kraštas laidoja niekam nepriklausančią mokyklą. Nors pastato būklė pakankamai gera, tačiau perspektyvos miglotos, nes čia, kažkokiame Latvijos užkaboryje, tiesą pasakius, nėra ką veikti. Nėra ir tiek […]