Negyvenamų sodybų periferijoje tiek daug, kad netrukau rasti ir niekam nepriklausančią, t.y. bešeimininkę sodybą. Vaizdingoje vietoje, greta piliakalnio, niekam neįdomi ir nebereikalinga. Vis tik, buvę sodybos gyventojai paliko šį tą įdomaus.

– Už kiek?– 656 eurai su centais. Magaryčių: dar vienas pastatas, dirbtuvės, garažas, net du šuliniai ir ES direktyvomis uždraustas lauko tualetas.– Tinka. Suvyniokit dvi.

Visų mylimas ir niekam nereikalingas – tokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė siaurojo geležinkelio palikimas Lietuvoje. Iš tiesų, siaurukas dar daug kam sukelia laviną gerų prisiminimų, bet jį išlaikyti darosi vis kebliau. Užsukome į Joniškėlį, pažiūrėti kokia siauruko būklė čia.

Rudenį, keliaudamas po Lietuvą su tikslu užfiksuoti vieną ar kitą nykstantį objektą, nepraleidau progos apžiūrėti likimo valiai paliktų sodybų. Čia surinkau nuotraukas tų, kurios man paliko stipriausią įspūdį.

VLKK įnirtingai siūlo Klaipėdą vadinti ne Memeliu, o Mėmeliu, nes taip komisijos nariai pasidėję vašelius į šoną, mirkydami sausainukus į saldžią arbatėlę, nusprendė dar 97-ais. Nekreipdami į juos dėmesio praskriesime virš lietuvių užkariauto krašto ir apžiūrėsime kas liko iš to, ką vokiečiai pasistatė norėdami atremti priešo atakas – ką jie sėkmingai darė net tris mėnesius.