Lvovo gatvėje tarp dangoraižių tyliai skęsta vienas, regis niekuo neypatingas namas. Idealiame gyvenime norėčiau, kad prie jo rytais sostinės vyriausiasis architektas Pakalnis už rankučių vestų kiekvieną naujos krautuvės ar valgyklos steigėją ir lieptų gerai įsižiūrėti: „Štai taip turi atrodyti kokybiška iškaba“.

Šiais laikais retas kuris nustemba pamatęs žinutę, kad griauna seną, stato naują. Griūvantys dvarai ir kiti paveldo objektai, įsprausti griežtų reikalavimų rėmuose, greičiau nyksta, nei atsiranda galinčių milžiniškais laiko ir finansiniais ištekliais išlaviruoti į šviesų rytojų. Įpratome griauti, ypač tai, kas buvo mūsų tėvų rankomis sukurta okupacijos laikotarpiu, bet vis dar neišmokome saugoti ir kurti. […]

Tai yra reklaminis straipsnis už kurį estų šachtininkai man labai daug sumokėjo. Jei rimtai, dar niekada ir už nei vieną įrašą nesu gavęs jokio atlygio. Šią vietą tikrai rekomenduoju, nors iki jos nusigauti nebuvo lengva – teko nuvažiuoti 900 km ant dviejų ratų ir su minimalia motociklo valdymo patirtimi. Paskutiniai keliasdešimt kilometrų – žliaugiant lietui. […]

Trumpa „Kas Vyksta Kaune“ žinutė apie forte išsiliejusius teršalus priminė, kad ne taip seniai čia lankėmės, o susiklosčiusios aplinkybės ir nugaišę šikšnosparniai leido sudėlioti gan įdomų rašinį apie gyvūnų gelbėtojus ir forto prižiūrėtojus.

Drėgnas 2017 metų antrasis pusmetis ir vėlyva žiema kėsinasi ne tik į Gedimino pilies kalną. Masyvius Liepojos šiaurinius įtvirtinimus, t.y. Pirmąją artilerijos bateriją griauna lietus ir jūra. Permirkęs gruntas ir nerimstanti jūra dar prieš Kalėdas išjudino daugiau nei šimtą metų čia stovinčius monolitinius statinius.

Ką veikia klaipėdiečiai per šių metų Kalėdas? Važiuoja prie jūros paspoksoti į laivą „Ocean Crown“, kuris kūčių išvakarėse atsidūrė kiek arčiau kranto nei norėtų jo kapitonas. Tarp tų laimingų klaipėdiečių – ne taip ir dažnai laivai nepataiko pro uosto vartus – atsidūriau ir aš su savo fotoaparatu.

Prieš keletą metų ši vieta atrodė visiškai kitaip. Net languose trūko tik vos vieno kito stiklo, bet šįkart sveiko taip ir nepavyko rasti. Kaip bebūtų liūdna ar gaila, porą savaičių besišlapinęs dangus pagaliau atsivėrė ir pažeme besiridenanti saulė šią niūrią negyvenvietę nuspalvino žavingu aukso ryžumu.

Kas ieško, tas randa! Taip, nors ir po beveik 10 metų ir kelių nesėkmingų bandymų. Svarbiausia – nepasiduoti ir siekti tikslo. Aplankęs visas Latvijos pakrantės artilerijos baterijas, o išlikusių jų yra net dešimt, niekaip negalėjau rasti vienos vienintelės. Bet štai pagaliau nusišypsojo sėkmė! Apie tai ir papasakosiu. Išsamiai.

Visai atsitiktinai nuošaliame Vilniaus pakraštyje, apsuptame smėlėtų miškų, pastebėjome neįprastą kaimo sodybai vaizdą. Nuojauta neapgavo – vaizdingoje vietoje tarp senos sodybos pastatų Šaltojo karo metu buvo įrengtas, dabar savo paskirties nebeatliekantis, slaptas objektas. Ir tikrai ne toms trims kaimelio melžėjoms pieną šaldyti.

Nu gi ne taip dainavo Mamontovas per paskutinį Foje koncertą! Prieš kiek ten? Dvidešimt metų?! O atrodo gerokai mažiau… Ką jis ten bebūtų dainavęs, tas garvežys visvien dar laukia. Ir vieta jame yra… Laisva. Tik ko jis dabar laukia nelabai aišku – gal jį kas pašlifuos, išdažys ir pastatys prie kokios stoties ar tarpstotės. Aptvers […]