Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas pats savaime nėra saugomas, nes valstybė esame mes. Valstybė – komplikuota ir sudėtinga organizacija, kurioje dėl galybės valdymo instrumentų gali tapti neįmanoma greitai ir paprastai susitarti dėl iš pažiūros paprastų dalykų. Teismuose besiaiškinant kam priklauso ar nepriklauso Libertavos dvaro sodyba ir jos statiniai, sodyba netrukus virs griuvėsiais.
Bažnyčia šiais laikais keičiasi. Norėdama išgyventi ji neišvengiamai turi prisitaikyti. Buvau maloniai nustebintas, kai, atsitiktinai užėjęs į Šv. Jonų bažnyčią Vilniuje, išgirdau linksmai giedant jaunimo chorą, pamaldų klausėsi daug jaunų žmonių. Vadinasi tai veikia. Deja, provincijoje mažėjant žmonių, kai kurie maldos namai tampa nebereikalingi.
Ne, šį kartą ne apie populiariuosius Stančikų viadukus. Ten nebeužsuku dėl man nepriimtino lenkiško verslumo iš „vargšo“ turisto lupti pinigą už orą. Juo labiau, kai žinau, kad visai šalia, tame pačiame Varmijos Mazūrų krašte yra nemokamų alternatyvų apie kurias čia trumpai ir papasakosiu.
Lietuvoje yra du geležinkelio tuneliai, vieną jų užgrobė šikšnosparniai, kitą vis dar naudojame pagal paskirtį, todėl teoriškai lankytis juose draudžiama, bet taisyklėse visuomet būna išimčių. „Lietuvos Geležinkeliai“ žengė sveikintiną žingsnį ir į savo akylai saugomus objektus pakvietė saujelę smalsuolių. Man tuo pačiu buvo puiki proga sužinoti, ką bendro turi arogantiškasis dainininkas Kastytis Kerbedis ir Kauno […]
Lvovo gatvėje tarp dangoraižių tyliai skęsta vienas, regis niekuo neypatingas namas. Idealiame gyvenime norėčiau, kad prie jo rytais sostinės vyriausiasis architektas Pakalnis už rankučių vestų kiekvieną naujos krautuvės ar valgyklos steigėją ir lieptų gerai įsižiūrėti: „Štai taip turi atrodyti kokybiška iškaba“.
Šiais laikais retas kuris nustemba pamatęs žinutę, kad griauna seną, stato naują. Griūvantys dvarai ir kiti paveldo objektai, įsprausti griežtų reikalavimų rėmuose, greičiau nyksta, nei atsiranda galinčių milžiniškais laiko ir finansiniais ištekliais išlaviruoti į šviesų rytojų. Įpratome griauti, ypač tai, kas buvo mūsų tėvų rankomis sukurta okupacijos laikotarpiu, bet vis dar neišmokome saugoti ir kurti. […]
Tai yra reklaminis straipsnis už kurį estų šachtininkai man labai daug sumokėjo. Jei rimtai, dar niekada ir už nei vieną įrašą nesu gavęs jokio atlygio. Šią vietą tikrai rekomenduoju, nors iki jos nusigauti nebuvo lengva – teko nuvažiuoti 900 km ant dviejų ratų ir su minimalia motociklo valdymo patirtimi. Paskutiniai keliasdešimt kilometrų – žliaugiant lietui. […]
Trumpa „Kas Vyksta Kaune“ žinutė apie forte išsiliejusius teršalus priminė, kad ne taip seniai čia lankėmės, o susiklosčiusios aplinkybės ir nugaišę šikšnosparniai leido sudėlioti gan įdomų rašinį apie gyvūnų gelbėtojus ir forto prižiūrėtojus.
Drėgnas 2017 metų antrasis pusmetis ir vėlyva žiema kėsinasi ne tik į Gedimino pilies kalną. Masyvius Liepojos šiaurinius įtvirtinimus, t.y. Pirmąją artilerijos bateriją griauna lietus ir jūra. Permirkęs gruntas ir nerimstanti jūra dar prieš Kalėdas išjudino daugiau nei šimtą metų čia stovinčius monolitinius statinius.
Ką veikia klaipėdiečiai per šių metų Kalėdas? Važiuoja prie jūros paspoksoti į laivą „Ocean Crown“, kuris kūčių išvakarėse atsidūrė kiek arčiau kranto nei norėtų jo kapitonas. Tarp tų laimingų klaipėdiečių – ne taip ir dažnai laivai nepataiko pro uosto vartus – atsidūriau ir aš su savo fotoaparatu.
