Pasaka, ne pasaka, apie tai kaip nekilmingas inžinierius, vaikystėje mokyklos suolą brūžinęs Alytuje, nusipelnė Tėvynei, buvo apdovanotas ordinu ir bandė tapti dvarininku.
Atvažiavus į Vilnių iš provincijos pirmiausia jis pasirodo didelis ir painus. Po kelerių metų gyvenimo jis gerokai susitraukia. Pasivaikščiojus po didesnių valstybių sostines ir pakilus pasidairyti į Vilnių iš aukščiau jis tarsi tampa paprastu miesteliu, kuriame tik dėl kvailo gatvių išplanavimo kamščiuose užtrunki ilgiau nei turėtum. Su šiais žodžiais galit ir nesutikti, čia tik mano […]
Ilgi tamsūs koridoriai, neįveikiamos grotos, storos sienos, sulaikančios mirtininkams skirtų šūvių garsus – viena šiurpiausių mano lankytų vietų, kur vaikščiodamas jautiesi lyg realiame siaubo filme. Tai 2002 metais uždarytas Estijos sostinės kalėjimas. Nors nuo paskutinio įvykdyto mirties nuosprendžio praėjo kiek daugiau nei 20 metų, to keisto jausmo, apimančio vaikštant po kalėjimo celes, ištrinti negali niekas.
Vasarą nori nenori traukia pakeliauti, pasivartyti prie ežero ar šiaip gamtoj prasivėdinti. Pasitaiko dienų, kai oras tam nelabai tinkamas, bet visvien norisi kažkur išlįsti. Tokiu atveju, neblogas variantas – pasidairyti po jau gerą mėnesį veikiantį automobilių muziejų Litexpo parodų centre Vilniuje. Automobilių prigrūstos dvi didelės salės, visa Cadillac’ų jūra – čia be gerbiamo S. Brundzos […]
Vakar važiuodamas dviračiu eilinį kartą užsukau į Lietuvos nacionalinio muziejaus (Naujojo arsenalo) kiemą, nes jau kuris laikas galvoje stovi bunkerių po Gedimino kalnu klausimas. Informacijos nemažai, yra šiokie tokie planai, istoriniai faktai, nužiūrėtos tikėtinos vietos, kur galėjo būti įėjimai, kurioje vietoj į Aukštutinės pilies kiemą išlįsdavo ventiliacijos šachtos.
Tērvete (Latvija) įdomi ir, savaime aišku, dauguma turistų čia atvyksta dėl parko su galybe skulptūrų ir atrakcijų vaikams bei čionykščio gamtos grožio. Deja, pasukome į priešingą pusę – link mus dominusios karinės teritorijos, pakeliui pravažiuodami įprastą tokiems objektams karininkų daugiabutį, kurio blokai padengti mažomis glazūruotomis plytelėmis.
Reportažas iš vienos tokių vietų kaimyninėje Latvijoje, kurių koordinačių niekada bet kam nedalinu, nes čia – kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Šioms nuotraukoms jau daugiau nei 2 metai, bet nepasidalinti negaliu – nežinia kada dar čia atsidursiu, nežinia, kas bus rytoj. Vienas tokio tipo kompleksas Latvijoje jau galutinai demontuotas. Paleidimo šachtų vietas primena duburiai išraustoje […]
Vieną karštą popietę perlipę per tvorą su grasinančiais įspėjimais apie galimą pavojų sveikatai valandėlę pašmirinėjome ištuštėjusiame ir senokai nenaudojamame forte. Keletas radinių maloniai nustebino. Be tokių apleistų fortų Maljorkoje yra ir keletas pritaikytų šiuolaikiniams poreikiams.
Trumpas stabtelėjimas Kepaičiuose (Kiepojcie), buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, prie vieno iš 1927 m. nutiestos siaurojo geležinkelio Geldapė-Žydkiemis-Tolminkiemis atkarpos, veikusios iki 1945 m., 15 m aukščio viaduko. Šis viadukas, be abejo, negali lygiuotis su netolimais kaimynais – Stančikų viadukais, bet trumpai pertraukėlei keliaujant Mozūrų apylinkėmis tikrai tiks, o ir nuo pagrindinio kelio toli nusukti neteks.
Birželio 15 d., 18 h. Vilniaus profsąjungų rūmuose bus atidaryta Kipro Kaspučio fotografijų paroda „Abandoned“. Pagrindinis parodos tikslas – atskleisti, pademonstruoti apleistų interjerų išskirtinę dvasią ir netikėtą grožį. Šia proga, trumpas interviu su parodos autoriumi.
