Ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kada straipsnis susijęs su geležinkeliais. Kalėdų popietę pusvalandžiui ištrūkau apžiūrėti neįprastos architektūros geležinkelio tilto per Ežeruonos upę ties Požerūnais.

Prie vartų pasitinka Teledu ryšio žemėlapis. Administracinio monolito sienų apgaubtas vangiai kompiuterio mygtukus maigo sulysęs nesvetingas žmogėnas. Palikę jį ramybėje, o jis mus, einame pasivaikščioti po gerai visiems žinomos slėptuvės teritoriją. Čia ramu, kaip miške, nes aplink miškas. Akivaizdu.

Sekmadienio klystkeliai nuvedė prie geležinkelio, kur geležinkelio nėra nė kvapo. Tiesiogine to žodžio prasme – vyriškas naftos produktų dvelksmas išgaravo, o bėgiai susivyniavo ir pabėgo.

1250 kilometrų ilgio geležinkelio trasa buvo pradėta tiesti 1859 metais. Įvertinant tuometinę techniką, nuostabą kelia tai, kad jau 1862 m. kovo 15 d. buvo atidarytas nuolatinis traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį. Tokie įspūdingi inžineriniai laimėjimai neabejotinai traukė ir pirmuosius fotografus, kurių kadruose neretai išvystame tai, kas anuomet buvo pažangu, t. y. […]

Tie, kas domisi antrojo pasaulinio karo fortifikacijos palikimu tikrai yra matę Jonathan Andrew fotografijų seriją WW2 BUNKERS. O jei netyčia nematėt, būtinai pažiūrėkit. Įkvėptas šių nuostabių vaizdų vieną vakarą vingiuotais Šilalės rajono žvyrkeliais nudardėjau į Didkiemio kaimą padaryti bandomąją fotosesiją.