Tauragės desantinis batalionas, k/d 52988. Reivas bunkeryje

Data: 22 sausio, 2014

Prieš keletą metų netilo diskusijos ar galima gyventi Kaune, ar ne. Kur geriau, ar dabartinėje sostinėje, ar laikinojoje? Važiuokit į Tauragę! Čia – rojus. Pinigų perteklius toks akivaizdus, kad miestas gali sau leisti ne tik absoliučiai nereikalingą pėsčiųjų tiltą statyti, kuriuo pagal šventą idėją, nusinešę laiptais dviračius ir persikėlę į kitą upės krantą, sveikuoliai šviežiu dviračių taku riedės pamedituoti prie paminklo konvencijai. Gaila tik, kad 99 iš šimto tauragiškių geriau žino Šviniaus vardą ir pavardę, nei kas ir apie ką buvo ta Konvencija. Nesvarbu. Tauragėje net šventinį kalėdų šeštadienį netyla statybinių mašinų varikliai. Čia, apleistame miesto kvartale, kur ilgą laiką šeimininkavo sovietinė kariuomenė, tiesiamos gatvės, klojami šaligatviai, įrenginėjamos poilsio zonos. Maža smulkmena – kam visa tai reikalinga oficialiai nelabai žino net patys idėjos autoriai. Vieša Tauragę vairuojančių asmenų nuomonė tokia, kad „Čia būtų galima užsiimti komercija, sandėliavimu…“ Pinigų pilni ES fondai, tik semk ir daryk, dar šiek tiek reikia damesti iš prasiskolinusios valstybės ir klestinčios Tauragės savivaldybės biudžeto. Viskas puiku, Tauragė tik gražėja, jokių priekaištų. Einam pasivaikščioti.

Apie patį karinį dalinį ir jo veiklą žinau beveik nieko. Liko tik vaikiški prisiminimai. Vienas ryškiausių – iš vaikystės – prie pagrindinio įvažiavimo į teritoriją stovinčių artilerijos sviedinių ekspozicija. Didžiausias jų buvo gerokai už mane aukštesnis, todėl kiekvienas renginys naujajame miesto stadione (šalia dalinio teritorijos) neapsieidavo be išsižiojusių vaikų žvilgsnių sviedinių pusėn. Jei atrastumėt šios vietos nuotraukų, nepatingėkit atsiųsti į info@niekonaujo.lt Bet kokie prisiminimai ar nuotraukos taip pat laukiami.

Kiek vėliau, jau laisvės metais bevažinėdami dviračiais šiauriniame tvoros pakraštyje radome tiesiog pakelėje besimėtančią minosvadžio miną, kurios sparnelius buvo kažkas pervažiavęs. Turėjom proto minos nejudinti, o po kelių dienų ji jau buvo dingusi.

KASP laikais, pamenu, slampinėdamas Jūros pakrantėmis į teritoriją patekau perlipęs šaudyklos pylimą. Buvo pavasaris, todėl praktiškai saujomis galėjai semti kulkas. Užtekdavo ranka nubraukti keletą centimetrų žemės paviršiaus. Toks pagrybavimas truko neilgai, po kelių minučių pastebėjau teritoriją patruliuojantį kareivį, o jo Vokiečių aviganis jau buvo įsmeigęs žvilgsnį į mane. Keli šuoliai ir saugiai atsidūriau už pylimo.

Reivas bunkeryje

Įdomiausias įvykis, susijęs su šiuo daliniu yra pirmasis mano ir kelių draugų kompanijos organizuotas reivo vakarėlis. Tuo metu slėptuvėje dalinio pakraštyje buvo prisiglaudę baikeriai. Į nedidelę patalpą akmeninėmis grindimis privežėm visokiausios garso aparatūros, šviesų, net tuo metu labai išpopuliarėjusią neoninę lempą turėjom. Sukvietėm aplinkinių miestų reiverius, turėjom svečių net iš Joniškio. Du kasečių grotuvai, vienas buitinis CD grotuvas, vienas patefonas ir tėvų dovanotas Gemini pultas buvo visa DJ įranga. Vakarėlis buvo labai vykęs. Miesto pakraštys, bunkeris – totalus underground’as. Lauke – žiema, viduje – nuo įkaitusių kūnų net lubos varva, dūmai, šviesos… Nuostabūs prisiminimai. Vakarėlyje tvarką palaikė ir vietinis veikėjas Algiukas. Pamenu kaip kitą rytą jis pakaitomis vilko tara perpildytus maišus…