Prieš keletą metų ši vieta atrodė visiškai kitaip. Net languose trūko tik vos vieno kito stiklo, bet šįkart sveiko taip ir nepavyko rasti. Kaip bebūtų liūdna ar gaila, porą savaičių besišlapinęs dangus pagaliau atsivėrė ir pažeme besiridenanti saulė šią niūrią negyvenvietę nuspalvino žavingu aukso ryžumu.
Buvusiame kariniame miestelyje nebe taip tylu ir vietoj pateles viliojančių briedžių gargaliavimo dabar šen bei ten nuaidi žmonių balsai. Prie KPP stovi gal devyni ekipažai lietuviškais numeriais, dar keletas automašinų su LV ženklinimu. Piknikas vyksta: čipsai, čeburėkai, čepsi tik visi, alutį gurkšnoja. Vaikai laksto, tuščias tūteles į kišenes kemša. Žodžiu, gyvenimas verda ir kunkuliuoja.
Mano tikslas buvo parodyti vaikams negyvenamą miestelį. Tikslas pasiektas. Įspūdžių net porai valandų užteko.
– Pirmais antrais išsiskaičiuot!
Atminimas ne vežimas – pora žodžių ir gana
P.S. Fotografavau su „kitiniu“, turbūt pačiu pigiausiu objektyvu, kurį turiu. Jums taip pat rekomenduoju investuoti į save, o ne į brangią techniką.
Buvau ten…… Eidamas pro daugiabucius girdejau kaip kazkas lauzo kazka virsutiniuose aukstuose. Zmones atvaziuoja ne apziureti o palauzyti duris isversti dar uzsilikusias spintas ir tt.
Dabar jis uzdarytas. Aptvertas viela. Gaila nes buvom atvaziave ir nepatekom
Čia ne turistinis objektas, tad situacija keičiasi gana dažnai. Vieną kartą ir man teko apsisukti.