Oficialiai muziejus prie Rygos oro uosto buvo atidarytas 1997 metais, tačiau įspūdingą orlaivių ir kitos technikos kolekciją Viktors Talpa pradėjo kaupti dar 1969 metais. Plečiantis oro uostui, muziejus, toks, koks yra dabar, egzistuoti nebegali.
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tai privatus muziejus. Jo kūrėjas ir prižiūrėtojas Viktors, pirmąjį eksponatą, naikintuvą MiG-21, įgijo išmainęs į 10 tonų metalo laužo. Tai įvyko prieš 52 metus. Daugumą eksponatų sudaro nurašyta technika, kurią tiesiog atiduodavo jauniesiems aviatoriams.
Iš pradžių muziejus kūrėsi Spilve oro uosto pašonėje, vėliau persikėlė kiton jo pusėj, kol galop po penkių persikraustymų užsiliko čia. Tačiau ir tam atėjo galas – po ilgų ir nevaisingų derybų Rygos oro uosto valdyba muziejui paskelbė ultimatumą – teritorija, reikalinga oro uosto plėtrai, turi būti atlaisvinta iki kovo 31 d.
Muziejui buvo siūloma persikelti į netoliese esantį plyną lauką be infrastruktūros ir komunikacijų, tačiau jo įkūrėjas, akivaizdu, tokio oro uosto direkcijos pasiūlymo atsisakė. Kalbama, kad muziejaus perkėlimui reikia apie 200 000 eurų. Kaip bebūtų, vilties kibirkštis yra – savo pagalbą perkelti ir eksponuoti kolekciją siūlo senajame Spilve oro uoste besikuriantis naujas aviacijos muziejus. Laikas parodys, kokį sprendimą padarys Viktors Talpa, kurį čia sutikau prieš 11 metų.
Sužinojęs apie tokį objekto likimą nusprendžiau nupūsti dulkes nuo 2010 metų gegužę darytų, archyve užsigulėjusių nuotraukų ir jas pagaliau publikuoti. Bus ką prisiminti.
Atvykę ankstų sekmadienio rytą muziejų radome užrakintą, bet telefonu pavyko išsikviesti patį kolekcionierių, kuris murmėdamas įleido į teritoriją, o vėliau, prasiblaškęs ir pakvipęs kava, prisijungė prie mūsų trijulės. Jo žinomų istorijų užtektų ne vienai knygai ir ne vienam filmui, tačiau ryškiau įsiminė viena, ją kiek patrumpino atmintis, bet esmė tokia: „Prie naikintuvo MiG-21, pasilipęs ant kopetėlių, persisvėręs į piloto kabiną darbuojasi aptarnaujantis mechanikas. Saulėta diena, gražu, daina pati iš burnos liejasi. Kaip įprasta, darbas vyksta į saugumo techniką žiūrint pro pirštus. Netyčia aktyvuojamas katapultavimo mechanizmas. Pusė kūno kartu su piloto kėde skrieja į dangų, o kojos pasilieka stovėti ant kopetėlių. Išbaidyti žvirbliai po minutėlės sutupia gretimame krūme. Šviečia saulutė, šildo kojas.“
Mi-4, tai 50-siais gamintas daugiafunkcis sraigtasparnis, dėl savo keistos formos NATO pajėgų pramintas skaliku (Hound).
Ne veltui šiam eksponatui suteikta tokia garbinga vieta muziejaus centre – šis daugiafunkcis sraigtasparnis 1957–1964 pasaulinius rekordus gliaudė kaip saulėgrąžas. Kartą, vieno skrydžio metu, buvo pagerinti net keturi rekordai. Šis milžinas buvo išvystęs 340,15 km/h greitį 100 km maršrute, 20 tonų krovinį pakėlęs į 2738 metrų aukštį ir t.t. Penkias tonas jis buvo pakėlęs net 5584 m virš jūros lygio. Su kroviniu be kuro papildymo jis galėjo du kartus pirmyn-atgal suskraidyti nuo Vilniaus iki Palangos. Kaip jis žavingai darbuodavosi, matyti žemiau esančioje nuotraukoje.
Sraigtasparnio nosyje įsitaisęs operatorius, priklausomai nuo sraigtasparnio paskirties, galėjo pvz., valdyti gaisro gesinimo čiurkšlės kryptį arba šaudyti į žmones iš kulkosvaidžio. Kiekvienam savo, taip sakant… O jei pasidarytų labai nuobodu, operatoriui buvo numatytos atskiros šoninės durelės, kurias atsidaręs galėtų tiesiog išeiti namo.