Šeštasis fortas Kaune – vienas iš dviejų Nemuno ir Neries tarpupyje įrengtų fortų. Čia veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ekspozicija. Dauguma eksponatų prieš keletą metų pervežti iš Vilniuje, Olandų gatvėje veikusio muziejaus filialo. Kaip šiandien atrodo šis fortas, ekspozicija, kas gerai, o kas ne?
Šį kartą nusprendžiau neaprašinėti išskirtinai šio forto istorijos. Tam yra svari priežastis. Aplankyti fortą šiuo metu galima tik iš anksto užsiregistravus ir tik su grupę lydinčiu gidu.
Lankydamas bet kokį naują objektą stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Taip išvengiu netikėtų nusivylimų ir leidžiuosi būti nustebinamas, jei yra kuo nustebinti. Prieš atvykstant į ekskursiją taip pat nieko nesitikėjau, tik užmečiau akį į forto planą. Nors ir to nereikėjo, nes jis pateiktas stende stovėjimo aikštelėje forto prieigose. Gerai. Tačiau net ir nieko nesitikėdamas, po ekskursijos likau švelniai nusivylęs. Papasakosiu kodėl.
Ekskursija forte įsikūrusioje karo technikos ekspozicijoje truko vos valandą. Gidė buvo nuostabi, stengėsi papasakoti įdomiai net apie iš pažiūros neįdomius eksponatus. Nors eksponatų įvairovė išties skurdoka ir be techninių specifikacijų praktiškai nėra kuo sudominti. Forto teritorija nemaža, ekskursijos tempas pakankamai didelis – norint ir išklausyti gidės pasakojimo, ir atidžiau apžiūrėti eksponatus nejučia imi prakaituoti.
Fortas bei jo istorija buvo apžvelgti labai glaustai. Visas ekskursijos dėmesys skiriamas karo technikos ekspozicijai. Negaliu teigti, bet susidaro įspūdis, kad fortas tik kliudo eksponuoti techniką. Apie forto elementus, jų paskirtį niekaip neužsimenama, lyg jie neegzistuotų. Pamaniau, gal būt yra atskira ekskursija fortui pažinti. Deja, tokios galimybės nėra.
Buvome įspėti jokiais būdais nevaikščioti ne takais, nes neva labai pavojinga: „vis dar atrandami atviri šuliniai, dėl ypatingo reljefo galima nukristi, pavasarį randami sprogmenys ir t.t.“. Atvirai nesuprantu tokių gąsdinimų. Apie šulinius akivaizdžiai perspausta, o ir žmogus juk ne aklas begalvis padaras. Yra pasaulyje ir pavojingesnių vietų.
Padėjus nusivylimą dėl pačio forto į šalį, galima atidžiau apžvelgti čia eksponuojamą techniką. Be to, kas buvo Vilniuje čia atsirado pora lėktuvų – naikintuvas Su-7, kukurūznikas An-2 bei dar keletas nereikšmingų eksponatų.
Ne paslaptis, kad ekspozicijos pagrindą sudaro sudėvėta, kariuomenei nereikalinga, nurašyta ir padovanota technika. Kaip sako, „ką turim, tą turim“, bet… Šios ekspozicijos net nesinori lyginti su jokiu anksčiau aplankytu Europoje esančiu karo technikos muziejumi. Ekspozicija neturi nuoseklumo, sąsajų su istoriniais įvykiais. Trūksta reikšmingesnių eksponatų. Apie tarpukario Lietuvos kariuomenės techniką regis geriau net nesvajoti. Eksponatai erdvėje tiesiog primityviai surūšiuoti.
Apžiūrėję karinio laivyno šiukšlyną patenkame prie inžinerinio skyrelio su betono maišyklėmis, traktoriais ir generatoriais.
Pabandžiau kiek įmanoma nukrypti ir bent akies krašteliu pažvelgti į forto užkaborius, bet juk ekskursija ne fortui apžiūrėti, todėl ristele turėjau vytis tolstančią grupę su gide.
Gausiausia – vidiniame forto kieme esanti transportavimo mašinų kolekcija. Nuo švediškos, amerikietiškos technikos iki sovietinio metalo laužo. Deja, eksponuojamos technikos būklė net vizualiai atrodo labai liūdnai. Idealiu atveju tokiame muziejuje turėtų veikti restauravimo dirbtuvės. Sakysite, brangu, neįmanoma išlaikyti. Taip, būtų brangu įkurti, o išlaikyti galima paraleliai priimant komercinius užsakymus.
Dešiniajame kieme eksponuojama šarvuota ir nesunkiai atpažįstama technika.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai tik ilga pradžia ir ši karo technikos ekspozicija bus pildoma bei tobulinama, kuriamos patrauklios istorijos, susijungiančios į vientisą pasakojimą. Dalies eksponatų tikrai galima atsisakyti, nėra būtinybės eksponuoti visą turimą ir gaunamą šlamštą, nors iš muziejaus perspektyvos – šlamšto nebūna.
Jau dabar aišku, kad trūksta galimybės savarankiškai, neskubant apžiūrėti techniką ar tiesiog pasėdėti ant pylimų. Vienas iš galimų sprendimų – plačiai naudojamas audio gidas su specialia įranga ar be jos. Programėlę ir QR-kodus sukurti nebūtų sunku ir labai brangu.
Būtina išspręsti purvo problemą. Tikrai nėra malonu klampoti purvinais takais. Nesiūlau asfaltuoti ar trinkelizuoti forto, pasaulyje yra šimtai patogių ir veikiančių pavyzdžių kaip galima kovoti su purvu.
Jau minėjau, pats fortas kaip gynybinis įrenginys, kaip pats didžiausias eksponatas šioje ekspozicijoje nederamai atsidūrė paraštėse. Taip, čia akivaizdžiai vyksta nuolatinis darbas, fortas tvarkomas ir valomas. Tad tikiuosi, kad jau yra parengtas nuoseklus planas jo įveiklinimui ir tinkamam eksponavimui.
Mano manymu, karo technikos ekspozicija negalima be tokios technikos panaudojimo pasekmių vizualizavimo ir akcentavimo. Tai ypač svarbu! Karas yra nužmogėjimo rezultatas. Karas yra tik skausmas, netektys ir mirtys. Tą būtina pabrėžti ir pateikti visoms amžiaus grupėms suprantama kalba. Karo istorijos bei technikos muziejai privalo aiškiai transliuoti šią žinutę. Iki šiol pamenu Londono Imperial War Museum ekspozicijos dalį, kurioje atkurtos I-ojo pasaulinio karo tranšėjos – įspūdingi muliažai, garsai, šviesos, naudojamas net specialus drėgmės ir šlapimo kvapas!
Labai tikiuosi, kad karas Ukrainoje netruks baigtis besiginančiųjų pergale ir čia bus galima atgabenti sudaužytų agresoriaus tankų, artilerijos pabūklų, šarvuočių ir kitos technikos tiesiai iš mūšio lauko. Tai būtų puiki tinkamo tono ekspozicijos vystymo pradžia.
Blogis visuomet pralaimi! Šlovė Ukrainai!
