Visi žino šią frazę vienaskaitos forma. Šiame įraše – trys istorijos apie nelaimingus laivus. Vienas plaukioja kopose, kitas įsikibęs į apleistą prieplauką, trečias tai panyra, tai išnyra iš paplūdimio smėlio pagal jūros nuotaiką. Rasti ir užfiksuoti juos buvo nepakartojama patirtis, kurią čia ir aprašiau.

Tarnava – turbūt vienintelis dvaras Lietuvoje, kurio rūmai turi tokį ryškų tautiškumo simbolį, išstovėjusį iki šių laikų – bokštą su Gediminaičių stulpais pačiame viršuje. Tačiau niekas niekur nerašo kas, kada ir kodėl tokį bokštą prilipdė prie rūmų. Juk dauguma dvarų klestėjo Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, Tarnava – ne išimtis.

Pirmiausia pabandysiu apibrėžti kas yra tas „Parako kvartalas“. Tai – viena seniausių karinių teritorijų Vilniaus miesto centre, dar vadinta Parako miesteliu. Jos istorija siekia du šimtmečius, o galbūt ir dar daugiau. Ir būtent šiemet, 2021 metais ji buvo galutinai sunaikinta. Likęs vienintelis statinys, be abejo, netarnaus jokioms karinėms reikmėms.

Nebūsiu pranašu, bet panašu, kad Lietuvoje olimpinio sporto reikalai klostosi ne per geriausiai. Krepšinio aikštelėse iki vėlumos trepsi nebent senstelėję jaunuoliai. Apie futbolą geriau nekalbėti – net ir sostinėje iš vieno daugiabučio komandos nesurinktum. O štai Nemuno krašte savivaldybė ir jai priklausančią sporto bazę buvo tiesiog užmiršusi. Nes va taip būna…

Lietuvoje nebeliko miestuose ir miesteliuose ilgas plienines nosis atstačiusių tankų, iškilmingai nutūpusių ant betoninių pjedestalų. Ne vieną jų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išsivežė besitraukianti sovietų kariuomenė. Tačiau keletas eksponatų dar liko. Vienas jų – Dirvonėnuose, Šiaulių rajone.

Oficialiai muziejus prie Rygos oro uosto buvo atidarytas 1997 metais, tačiau įspūdingą orlaivių ir kitos technikos kolekciją Viktors Talpa pradėjo kaupti dar 1969 metais. Plečiantis oro uostui, muziejus, toks, koks yra dabar, egzistuoti nebegali.

Ar galima tapti Mis Burundis visam gyvenimui? Ar galima tapti šaškių čempionu visiems laikams? Manyčiau, kad tai – laikini titulai. Todėl šiandien įvykusiame pogrindiniame vieno žmogaus posėdyje buvo išrinkta pati gražiausia griūvanti vila Vilniuje. Rytoj ji šio titulo neteks, o dar po kiek laiko ir jos pačios ant žemės paviršiaus nebeliks.

Negyvenamų sodybų periferijoje tiek daug, kad netrukau rasti ir niekam nepriklausančią, t.y. bešeimininkę sodybą. Vaizdingoje vietoje, greta piliakalnio, niekam neįdomi ir nebereikalinga. Vis tik, buvę sodybos gyventojai paliko šį tą įdomaus.

– Už kiek?– 656 eurai su centais. Magaryčių: dar vienas pastatas, dirbtuvės, garažas, net du šuliniai ir ES direktyvomis uždraustas lauko tualetas.– Tinka. Suvyniokit dvi.

Visų mylimas ir niekam nereikalingas – tokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė siaurojo geležinkelio palikimas Lietuvoje. Iš tiesų, siaurukas dar daug kam sukelia laviną gerų prisiminimų, bet jį išlaikyti darosi vis kebliau. Užsukome į Joniškėlį, pažiūrėti kokia siauruko būklė čia.