Nebūsiu pranašu, bet panašu, kad Lietuvoje olimpinio sporto reikalai klostosi ne per geriausiai. Krepšinio aikštelėse iki vėlumos trepsi nebent senstelėję jaunuoliai. Apie futbolą geriau nekalbėti – net ir sostinėje iš vieno daugiabučio komandos nesurinktum. O štai Nemuno krašte savivaldybė ir jai priklausančią sporto bazę buvo tiesiog užmiršusi. Nes va taip būna…

Lietuvoje nebeliko miestuose ir miesteliuose ilgas plienines nosis atstačiusių tankų, iškilmingai nutūpusių ant betoninių pjedestalų. Ne vieną jų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išsivežė besitraukianti sovietų kariuomenė. Tačiau keletas eksponatų dar liko. Vienas jų – Dirvonėnuose, Šiaulių rajone.

Oficialiai muziejus prie Rygos oro uosto buvo atidarytas 1997 metais, tačiau įspūdingą orlaivių ir kitos technikos kolekciją Viktors Talpa pradėjo kaupti dar 1969 metais. Plečiantis oro uostui, muziejus, toks, koks yra dabar, egzistuoti nebegali.

Ar galima tapti Mis Burundis visam gyvenimui? Ar galima tapti šaškių čempionu visiems laikams? Manyčiau, kad tai – laikini titulai. Todėl šiandien įvykusiame pogrindiniame vieno žmogaus posėdyje buvo išrinkta pati gražiausia griūvanti vila Vilniuje. Rytoj ji šio titulo neteks, o dar po kiek laiko ir jos pačios ant žemės paviršiaus nebeliks.

Negyvenamų sodybų periferijoje tiek daug, kad netrukau rasti ir niekam nepriklausančią, t.y. bešeimininkę sodybą. Vaizdingoje vietoje, greta piliakalnio, niekam neįdomi ir nebereikalinga. Vis tik, buvę sodybos gyventojai paliko šį tą įdomaus.

– Už kiek?– 656 eurai su centais. Magaryčių: dar vienas pastatas, dirbtuvės, garažas, net du šuliniai ir ES direktyvomis uždraustas lauko tualetas.– Tinka. Suvyniokit dvi.

Visų mylimas ir niekam nereikalingas – tokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė siaurojo geležinkelio palikimas Lietuvoje. Iš tiesų, siaurukas dar daug kam sukelia laviną gerų prisiminimų, bet jį išlaikyti darosi vis kebliau. Užsukome į Joniškėlį, pažiūrėti kokia siauruko būklė čia.

Rudenį, keliaudamas po Lietuvą su tikslu užfiksuoti vieną ar kitą nykstantį objektą, nepraleidau progos apžiūrėti likimo valiai paliktų sodybų. Čia surinkau nuotraukas tų, kurios man paliko stipriausią įspūdį.

VLKK įnirtingai siūlo Klaipėdą vadinti ne Memeliu, o Mėmeliu, nes taip komisijos nariai pasidėję vašelius į šoną, mirkydami sausainukus į saldžią arbatėlę, nusprendė dar 97-ais. Nekreipdami į juos dėmesio praskriesime virš lietuvių užkariauto krašto ir apžiūrėsime kas liko iš to, ką vokiečiai pasistatė norėdami atremti priešo atakas – ką jie sėkmingai darė net tris mėnesius.

Tą vakarą mano galvoje sukiojosi dilema: važiuoti į pasimatymą ar nevažiuoti. Visuomet lengviau yra kažko nedaryti, o kadangi lengvi keliai – ne man, nusprendžiau važiuoti. Ir, kaip visuomet, nenusivyliau – manęs laukė auksinis saulėlydis bei du tyloje ir augalijoje paskendę nebenaudojami šilumvežiai – puikaus vakaro receptas.